Punktų sąrašas

Atlikdamas iš Tėvo gautą misiją mūsų Viešpats, galima sakyti, gyveno šia diena, – taip, kaip yra pataręs viename iš pačių vaizdingiausių pamokslų, tartų dieviškomis lūpomis: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius!.. Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!¹⁴

Jei gyventume labiau pasitikėdami Dievo Apvaizda, pilni tikro, tvirto tikėjimo šia kasdiene globa, kurios niekada mums nestinga, nuo kokios gausybės rūpesčių ir nerimo mes išsivaduotume. Dingtų šitiek problemų, į kurias nugrimzdę, pasak Jėzaus žodžių, šio pasaulio pagonys¹⁵, žmonės, stokojantys antgamtinio požiūrio. Kiekviena proga kaip draugas, kunigas ir tėvas norėčiau jums nuoširdžiai priminti, kad dėl Dievo gailestingumo esame Visagalio mūsų Tėvo vaikai, Tėvo kuris yra danguje ir kartu mūsų širdies slaptoje; norėčiau ugnimi į jūsų dvasią įrėžti, kad visai pagrįstai galime keliauti šia žeme kupini optimizmo, savo siela neprisirišę prie dalykų, kurie atrodo būtini ir kuriais Jūsų Tėvas pasirūpins, – Jis žino, kad viso to jums reikia!¹⁶ Tikėkite manimi: tik šitaip elgdamiesi būsime tarsi Kūrinijos valdovai¹⁷ ir išvengsime liūdnos vergijos, į kurią tokia daugybė įpuola todėl, kad pamiršta esą Dievo vaikai ir rūpinasi tik tuo, kas bus ryt poryt ir ko galbūt nė neišvys.

Čia, Tabernakulyje, esančio Dievo akivaizdoje(kiek stiprybės teikia šis realus Jėzaus artumas!), šiandien mąstysime apie nuostabią Dievo dovaną – viltį, kuri pripildo mūsų sielas džiaugsmo: spe gaudentes³. Mes džiaugiamės, nes, jei esame ištikimi, mūsų laukia begalinė Meilė.

Niekada neturėtume pamiršti, kad visiems – vadinasi, ir kiekvienam iš mūsų – yra tik du būdai gyventi žemėje: dieviškasis gyvenimas, kovojant, kad patiktume Dievui; arba gyvuliškasis gyvenimas, kuriame esama šiokio tokio žmogiškumo atspalvio, tačiau – be Dievo. Aš niekada pernelyg nepasitikėjau pasaulietiškais „šventuoliais“, kurie didžiuojasi esą netikintys. Aš juos myliu, kaip ir visus žmones, savo brolius; žaviuosi jų gera valia, kuri kai kuriais atžvilgiais gali būti herojiška. Tačiau man jų gaila, nes nepatirti Dievo šviesos ir šilumos, neapsakomo teologinės vilties džiaugsmo – didžiulis nuostolis.

Nuoširdus krikščionis, gyvenantis pagal tikėjimą, visada veikia Dievo akivaizdoje, turi antgamtinį požiūrį. Jis dirba šiame pasaulyje (kurį karštai myli), ir pasinėręs į žemiškuosius reikalus, vis kelia akis į dangų. Šv. Paulius mus ragina: quae sursum sunt quaerite; siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, – per krikštą mirę tam, kas iš pasaulio, – ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve⁴.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.