Punktų sąrašas

Viešpats mus visada ragina: budėkite! Šis Dievo raginimas brandina mūsų širdyse viltingą šventumo troškimą ir norą paversti jį darbais. Mano vaike, duok man savo širdį¹², – kužda Jis mums į ausį. Liaukis statęs smėlio pilis, pasiryžk atverti savo sielą Dievui, nes tikrasis vilties ir gerumo kitiems pamatas – Viešpats. Jei nesigrumiame su savimi, jei ryžtingai neatsikratome priešų, tūnančių mūsų vidinėse tvirtovėse (išdidumo, pavydo, kūno ir akių geidulingumo, puikybės ir kvailo besaikio godumo), patys kilniausi idealai be vidinės kovos sunyksta kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta¹³. Paskui mažiausiuose plyšeliuose lyg nuodingos ir vislios piktžolės ima tarpti neviltis ir liūdesys.

Jėzui nepatinka nuolatinis dvejojimas. Jis tikisi ir turi teisę tikėtis, kad žengsime tvirtai, nepasiduodami sunkumams. Jis reikalauja ryžtingų, konkrečių žingsnių: abstraktūs pasiryžimai mažai ką duoda. Tokie migloti sprendimai man atrodo kaip apgaulingos iliuzijos, galinčios nustelbti kvietimus, kuriais Dievas prabyla į mūsų širdis, – tai žaltvykslės, kurios nei degina, nei šildo ir užgęsta taip greit, kaip ir įsižiebė.

Tik tada patikėsiu, kad tavo ketinimas siekti tikslo nuoširdus, kai matysiu tave žengiant ryžtingai. Daryk gera ir apsvarstyk savo nuostatą prieš kiekvienos akimirkos darbus. Būk teisingas ten, kur būni, įprastinėje aplinkoje, net jei būtum pavargęs. Daryk laimingus šalia esančius žmones, džiaugsmingai tarnaudamas kitiems darbo vietoje, stengdamasis kuo geriau atlikti savo užduotį: supratingai, su šypsena, krikščioniškai elgdamasis. Ir daryk visa dėl Dievo, galvodamas apie Jo šlovę, nukreipęs žvilgsnį į dangų, ilgėdamasis galutinės Tėvynės, nes tai vienintelis tikslas, vertas pastangų.

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.

Kartais, kai viskas mums klostosi priešingai, negu įsivaizdavome, nejučia išsiveržia žodžiai: Viešpatie, pažvelk, kaip viskas man žlunga, viskas, viskas…Tai proga atitaisyti: su Tavimi tvirtai eisiu pirmyn, nes Tu esi pati stiprybė – quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁶.

Raginu tave rūpesčių sūkury nuolatos kelti akis į dangų, nes viltis skatina tvertis stiprios Dievo rankos, kurią Jis mums be paliovos tiesia, kad neprarastume antgamtinio požiūrio net ir tada, kai sukyla aistros ir ima persekioti mus, norėdamos uždaryti niekingame „aš“ kalėjime, arba kai, kupini vaikiškos tuštybės, pasijuntame esą visatos centras. Aš tvirtai tikiu, kad be žvilgsnio į aukštybes, be Jėzaus nieko nepasieksiu; žinau, jog stiprybė, kurios man reikia, idant susitvardyčiau ir nugalėčiau, atsiranda kartojant: Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina¹⁷. Šiais žodžiais apeliuojama į Dievo pažadą niekada neapleisti savo vaikų, jeigu šie Jo neapleis.

Silpnybė ir atleidimas

Viešpats taip priartėjo prie savo kūrinių, kad mūsų visų širdyje glūdi aukštumų ilgesys, troškimas kilti labai aukštai, daryti gera. Aš skatinu tavyje šiuos siekius, nes noriu, kad įtikėtum pažadu, kurį Jis įdėjo į tavo sielą. Jei tu leisi Jam veikti, – ten, kur esi – būsi naudingas ir labai veiksmingas įrankis. Bailiai neišsisukinėk nuo pasitikėjimo, kurį Viešpats sudėjo į tave, ir dėl pasipūtimo naiviai nesumenkink sunkumų, iškilsiančių tavo, krikščionio, kelyje.

Nesistebėkime. Savo viduje kaip puolusios mūsų prigimties vaisių nešiojamės priešiškumo, priešinimosi malonei pradą – tai gimtosios nuodėmės žaizdos, kurias mūsų nuodėmės vis aštrina. Vadinasi, turime ryžtis kopti aukštyn, imtis dieviškų ir žmogiškų kasdienių darbų, visados vedančių į Dievo Meilę; nuolankiai, atgailaujančia širdimi, pasitikėdami Dievo pagalba ir nuoširdžiai stengdamiesi, tarsi viskas priklausytų tik nuo mūsų pačių.

Tol, kol kovosi, – o kova truks iki pat mirties, – atmink, kad gali išvysti grėsmingai prieš tave kylančius išorės ir vidaus priešus. Be to, tarsi tai būtų dar nepakankamai didelė našta, tavo mintyse ne kartą pabus ankstesnės tavo klaidos, daugybė klaidų. Dievo vardu tau sakau: nenusimink. Jei taip atsitiktų, – nors nebūtinai taip turi atsitikti ir ne dažnai, – paversk tai dingstimi labiau vienytis su Viešpačiu, kuris pasirinko tave savo vaiku ir tavęs neapleis. Jis leidžia šį išbandymą, kad tu labiau Jį mylėtum ir kuo aiškiau pamatytum nuolatinę Jo globą, Jo Meilę.

Prašau – būkite drąsūs. Kristus, atleidęs ant Kryžiaus, toliau teikia mums savo atleidimą Atgailos Sakramentu, ir mes nuolat turimeUžtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio¹⁸, idant pasiektume Pergalę.

Kad ir kas atsitiktų, pirmyn! Įsikibk stipriai į Viešpaties ranką ir suprask, jog Dievas niekada nepralaimi. Jei dėl kokios nors priežasties nuo Jo atitolsti, nuolankiai pradėk iš naujo, būk sūnumi palaidūnu kasdien ir netgi keletą kartų per dieną. Tau reikia savo atgailaujančią širdį gydyti išpažintimi, kuri yra tikras Dievo Meilės stebuklas. Viešpats numazgoja tavo sielą šiuo nuostabiu sakramentu; Jis pripildo tave džiaugsmo ir stiprybės, idant nenusilptum savo kovoje ir nuolatos grįžtum prie Dievo, kad ir kaip tau viskas atrodytų beviltiška. Be to, Dievo Motina, kuri yra ir mūsų Motina, su tikra motiniška meile globoja, remia tave kelyje.

Kovos svarba

Turiu apsaugoti jus nuo žabangų, kurias Šėtonas nuolatos spendžia, – jis nesnaudžia! – kad išplėštų mums ramybę. Kartais įsibrauna abejonė, ir kyla pagunda manyti, kad apgailėtinai traukiamės ar beveik nejudame pirmyn; netgi imame manyti, jog, nors ir labai stengdamiesi tapti geresni, mes blogėjame. Patikėkite, dažniausiai šis pesimistiškas vertinimas tik atspindi klaidingą įspūdį, kurį reikia vyti šalin. Dažnai tokiais atvejais siela pasidaro atidesnė, sąžinė jautresnė, meilė reiklesnė. Taip pat gali atsitikti, kad malonės veikimas mus dar ryškiau apšviečia ir tada mums į akis krinta daug smulkmenų, kurios prietemoje būtų praslydusios nepastebėtos. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos rūpesčius; Viešpats šia šviesa mūsų prašo daugiau nuolankumo arba daugiau dosnumo. Atminkite, jog Dievo Apvaizda mus be paliovos veda ir Ji nešykšti savo pagalbos – didelių ir mažų stebuklų, idant savo vaikus vestų pirmyn.

Militia est vita hominis super terram, et sicut dies mercenarii, dies eius²⁵, žmogaus gyvenimas žemėje yra sunki tarnyba, o dienos slenka slegiamos darbų naštos. Niekas neišsisuka nuo šios pareigos, netgi tinginiai, kurie nenori nieko apie tai girdėti: jie apleidžia Kristaus gretas ir neriasi iš kailio kitokiose kovose, norėdami patenkinti savo tingumą, tuštybę, paikas ambicijas; jie vergauja savo kaprizams.

Kadangi žmogui kovoti yra natūralu, bandykime atkakliai vykdyti savo įsipareigojimus, noriai melsdamiesi ir dirbdami, išlaikykime gryną intenciją bei atsižvelgdami į tai, ko Dievas nori. Taip bus patenkintas mūsų meilės troškimas ir mes žengsime dar vieną žingsnį savo kelyje į šventumą, nors dienos pabaigoje kaskart suvoksime, kad mums dar lieka daug nueiti.

Kiekvieną rytą ryžtingai tardami serviam! – aš Tau tarnausiu, Viešpatie! – atnaujinkite savo pasiryžimą nenuolaidžiauti, nepasiduoti tinginystei ar nerūpestingumui, drąsiai, su didesne viltimi ir optimizmu imtis savo darbų žinodami, kad jei per susirėmimą būsime nugalėti, nuoširdi meilė padės mums pakilti.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.