Punktų sąrašas

Tokia širdies išmintis, toks išmintingumas niekada nepavirs „kūniškuoju“ išmintingumu, apie kurį kalba šv. Paulius¹⁶: išmintingumu žmonių, kurie yra protingi, bet nepasitelkia proto, kad surastų ir pamiltų Viešpatį. Tikrasis išmintingumas atidus Dievo paskatoms, į kurias atidžiai įsiklausydama siela gauna išganymo pažadus: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams¹⁷.

Širdies išmintis padeda susivokti, vadovauja daugeliui kitų dorybių. Išmintingumas daro žmogų drąsų, bet atmeta beprasmę riziką; jis neatpalaiduoja nuo pastangų, būtinų norint gyventi pagal dieviškąjį planą. Išmintingojo susivaldymas nėra nei nejautrumas, nei mizantropija, jo teisingumas nėra kietas griežtumas, jo kantrybė nėra vergiškumas.

Jei krikščionis siekia šių dorybių, jo siela atsiveria Šventosios Dvasios malonei, ir gerosios jo savybės stiprėja Šventajai Dvasiai bylojant į jo sielą. Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – švelnusis sielos šeimininkas²⁵ – apdovanoja savo dovanomis: išmintimi, supratimu, žinojimu, patarimu, maldingumu, tvirtumu ir Dievo baime²⁶.

Tada patiriame džiaugsmą ir ramybę²⁷ – linksmą ramybę, vidinį džiugesį, kartu su žmogiškąja džiaugsmo dorybe. Kai manome, jog viskas aplinkui griūva, išties negriūva niekas, nes Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė²⁸. Jei Dievas gyvena mūsų sielose, visa kita, kad ir kaip svarbu atrodytų, tėra atsitiktina, laikina; o su Dievu mes esame amžini.

Šventosios Dvasios maldingumo dovana padeda mums suvokti, kad esame Dievo vaikai. O Dievo vaikams nedera liūdėti. Liūdesys yra egoizmo apraiška; jei norime gyventi Viešpačiui, mums netrūks džiaugsmo, nors ir matysime savo klaidas, menkumą. Džiaugsmas persmelkia mūsų maldos gyvenimą, ir mums nelieka nieko kito, kaip dainuoti, nes mes mylime, o įsimylėjėliai mėgsta dainuoti.

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.

Švenčiausioji Trejybė

Pradėjome melstis kalbėdami nuoširdžias, paprastas maldas, išmoktas vaikystėje, ir norėtume niekada jų nepamiršti. Malda, gimusi iš vaikiško naivumo, dabar rami ir stipri liejasi plačia vaga, nes auga draugystė su Tuo, kuris sakė: Aš esu kelias²⁸. Jei taip mylime Kristų, jei su dieviška drąsa slepiamės žaizdoje, kurią ietis atvėrė Jo šone, išsipildys Mokytojo pažadas: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.²⁹

Taigi mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį. Bendraudama su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, siela atsiveria Dvasios gaivintojos veikimui, Dvasios, kuri mums dovanoja save, nors ir nesame nusipelnę, – tai antgamtinės dovanos ir dorybės!

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens³⁰, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą³¹. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą!³²