Punktų sąrašas

Laisvė rinktis savo gyvenimą

Esame dėkingi suvokę esą pakviesti į laimę, sužinoję, jog visa kūrinija buvo Dievo ir Dievui iškelta iš nebūties: protingoji kūrinija, žmonės, nors taip dažnai prarandantys protą; ir neprotingi padarai, bėgiojantys žemės paviršiumi, gyvenantys jos gelmėse ar sklandantys dangaus mėlynėje. Tačiau šioje nuostabioje įvairovėje tik mes, žmonės, – čia nekalbu apie angelus – susivienijame su Kūrėju naudodamiesi savo laisve: mes galime teikti šlovę Viešpačiui, kaip visko, kas egzistuoja, Kūrėjui, arba ne.

Ši galimybė atskleidžia šviesiąją ir tamsiąją žmogaus laisvės puses. Viešpats, labai švelniai mus mylėdamas, kviečia ir skatina rinktis gėrį. Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi Jo keliais ir laikysies Jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti... Rinkis Gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi!⁵

Ar nori savęs paklausti – su manimi, taip pat save tyrinėjančiu – ar tu, pasirinkęs Gyvenimą, visada tvirtai laikaisi to pasirinkimo? Ar, girdėdamas malonų Dievo balsą, skatinantį tave siekti šventumo, laisva valia atsakai ,,taip“? Vėl pažvelkime į Jėzų, kuris kalbėjo minioms Palestinos miestuose ir kaimuose. Jis nieko neverčia. Jei nori būti tobulas…⁶, – sako Jis turtingam jaunuoliui. Pastarasis atmetė pasiūlymą ir, kaip sako Evangelija, nuliūdęs pasišalino – abiit tristis⁷. Štai kodėl šį turtingą jaunuolį, kuris prarado džiaugsmą, nesutikęs Dievui paaukoti savo laisvės, kartais pavadindavau ,,vargšu nuliūdėliu“.

Tėvo reikaluose

Manau, kad Evangelijos pagal šv. Luką antro skyriaus ištrauka padės geriau užbaigti šį mūsų apmąstymą. Kristus dar vaikas. Kokį skausmą patyrė Jo Motina ir šv. Juozapas, kai grįžtant iš Jeruzalės Jo nebuvo nei tarp giminių, nei tarp pažįstamų! Ir kaip jie apsidžiaugia, Jį pamatę iš tolo, mokantį Izraelio išmintinguosius! Bet įsidėmėkime tariamai griežtokus Sūnaus žodžius Motinai: Kam gi manęs ieškojote?³⁴

O argi nereikėjo Jo ieškoti? Tai gali suprasti sielos, patyrusios, kas yra prarasti Kristų ir vėliau Jį atrasti… kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?³⁵ Ar nežinojote, kad visą savo laiką turiu skirti dangaus Tėvui?

Taip daugybės pagyrimų Jėzui, kurie buvę pasakyti Jo gyvenimo liudytojų, yra vienas, aprėpiantis visus. Turiu galvoje šūksnį, kupiną nuostabos ir entuziazmo, džiaugsmingai kartojamą nustebusios minios, regėjusios Jo stebuklus: bene omnia fecit³,– Jis visą gerai padarė: ir didžiuosius stebuklus, ir menkiausius kasdieniškus darbus, kurie niekam nekrinta į akis, Kristus atliko kaip perfectus Deus, perfectus homo⁴, tobulas Dievas, tobulas žmogus.

Mane žavi visas Viešpaties gyvenimas. Bet labiausiai mėgstu trisdešimt Jo slėpiningų metų Betliejuje, Egipte ir Nazarete. Šis ilgas laiko tarpas, vos paminimas Evangelijoje, atrodo nereikšmingas tiems, kurių žvilgsnis paviršutiniškas. O aš šį tylos gaubiamą mokytojo biografijos tarpsnį visada laikiau labai iškalbingu, labai pamokomu krikščionims. Tai buvo intensyvūs darbo ir maldos metai; Jėzus Kristus gyveno paprastai, kaip ir mes, – ir dieviškai, ir žmogiškai. Jis viską darydavo tobulai: ir triūsdamas kuklioje nežinomoje amatininko dirbtuvėje, ir vėliau bylodamas minioms.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Tad, mano mylimieji broliai, – vėl kalba šv. Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje²⁸. Jūs matote? Tai tikra pynė dorybių, išsiskleidžiančių, kai norime savo darbą pašventinti: tvirtumas, kad atkakliai darbuotumės, nepaisydami sunkumų, ir niekuomet nepultume į nusiminimą; susivaldymas, kad įveiktume patogaus gyvenimo pomėgį ir egoizmą; teisingumas, kad tinkamai atliktume pareigas Dievui, visuomenei, šeimai, kolegoms; išmintingumas, kad žinotume, ką reikia daryti kiekvienu atveju, ir neatidėliotume darbo… Ir visa tai, pabrėžiu, iš Meilės, jaučiant atsakomybę už darbo vaisius ir jo apaštališkąją svarbą.

Sakoma, kad poelgiai, o ne žodžiai byloja apie meilę. Ir aš manau, kad nėra ko daugiau čia pridurti.

Viešpatie, suteik mums savo malonę. Atverk mums Nazareto dirbtuvės duris, kad išmoktume Tavimi gėrėtis, Tavo Motina Švenčiausiąja Marija su šv. Juozapu, kurį labai myliu ir garbinu, – visus tris dirbančius šventą darbą. Tai sujaudins mūsų vargšes širdis. Mes Tavęs ieškosime ir Tave atrasime savo kasdieniame darbe, kurį, kaip Tu nori, paversime Dievo darbu, Meilės darbu.

Septintajame Evangelijos pagal Luką skyriuje šv. Lukas pasakoja: Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo¹. Tada ateina moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, prisiartina, kad nuplautų kojas Jėzui, valgančiam pusiau gulomis, kaip tada buvo įprasta. Jos ašaros – šio jaudinančio apiplovimo vanduo; jos plaukai – rankšluostis. Puošnioje alebastro vazoje atsineštu kvapiu tepalu ji tepa Mokytojo kojas. Jas bučiuoja.

Fariziejus pasipiktinęs. Jam nesuvokiamas toks Jėzaus širdies gailestingumas. Jeigu šitas būtų pranašas, – mąsto fariziejus, – jis žinotų, kas tokia ši moteris². Jėzus perskaito jo mintis ir paaiškina: Matai šitą moterį?Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo³.

Dabar nekalbėsime apie mūsų Viešpaties gailestingosios Širdies dieviškąjį dosnumą. Atkreipkime dėmesį į kitą šio epizodo aspektą: į tai, kaip Jėzų liūdina nepakankamai mandagus ir taktiškas fariziejaus elgesys. Kristus yra perfectus Deus, perfectus homo⁴, Dievas, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo ir tobulas žmogus. Jis teikia išganymą, bet negriauna prigimties; iš Jo mes išmokstame, kad yra nekrikščioniška blogai elgtis su žmogumi, Dievo kūriniu, sutvertu pagal Jo atvaizdą ir panašumą⁵.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Kristaus pavyzdys

Viešpatį Jėzų Kristų, kol Jis gyveno žemėje, lydėjo prakeiksmai, Jis buvo visaip niekinamas. Prisimenate? Paleidžiami gandai, kad Jėzus elgiasi kaip maištininkas, sakoma, kad Jis yra demono apsėstas⁵. Arba pasišaipoma iš Jo begalinės Meilės apraiškų, Jis šmeižiamas, apšaukiamas nusidėjėlių draugu⁶.

Vėliau Jis, – tas, kuris yra atgailos ir nuosaikumo pavyzdys, – apkaltinamas lankęsis svečiuose pas turtuolius⁷. Be to, paniekinamai vadinamas fabri filius⁸, darbininko, dailidės, sūnumi, – tarytum tai būtų kokia blogybė. Jis neprieštarauja kaltinamas girtuokliavimu ir apsirijimu… Leidžiasi kaltinamas viskuo, tik ne skaistybės stoka. Todėl Jis privertė šmeižikus nutilti, kad joks šešėlis netemdytų šio nuostabaus tyrumo, skaidrumo, šviesos, meilės, kuri uždega visą pasaulį ir jį skaistina, pavyzdžio.

Mėgstu kalbėti apie šventąjį tyrumą remdamasis mūsų Viešpaties elgesiu. Jis itin jautriai įgyvendino šią dorybę. Tik prisiminkite, ką pasakoja šv. Jonas apie Jėzų, kuris fatigatus ex itinere, sedebat sic supra fontem⁹, nuvargęs po kelionės, prisėdo palei šulinį.

Susikaupkite ir pasistenkite įsivaizduoti šią sceną. Jėzus Kristus, perfectus Deus, perfectus homo¹⁰, – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – nualintas kelionės ir apaštalavimo. Gal ir jums taip kartais nutinka: pabaigę darbą, jaučiatės tokie nusikamavę, jog, regis, ilgiau nebegalite kęsti. Jaudinantis reginys – matyti nusikamavusį Mokytoją. Jis alkanas ir ištroškęs, todėl mokiniai nuėjo į gretimą kaimą paieškoti kokio nors maisto.

Tačiau labiau nei kūno nuovargis Jį degina sielų troškulys. Štai kodėl, vos atėjus nusidėjėlei samarietei, Kristaus kunigiška širdis paslaugiai atsiveria: pamiršęs nuovargį, alkį, troškulį, Jis ryžtasi išgydyti paklydusią avelę.

Apaštalams grįžtant iš miesto, Viešpats tebebuvo pasinėręs į šį kilnų meilės darbą. Jie net nustebo matydami Jį šnekučiuojantis su moterimi – mirabantur quia cum muliere loquebatur¹¹. Koks dėmesingumas! Kokia meilė nuostabiai švento tyrumo dorybei, kuri mums padeda būti stipresniems, tvirtesniems, veiklesniems, tinkamesniems dirbti dėl Dievo, imtis didelių dalykų!

Šv. Mišių Evangelija priminė mums jaudinančią sceną, kaip Jėzus pasilieka Jeruzalėje ir moko šventykloje. Marija su Juozapu nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti Jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę⁹. Dievo Motina, kuri išgąstingai ieškojo savo Sūnaus, pasiklydusio ne dėl Jos kaltės, ir labai džiaugėsi Jį suradusi, padės mums pasukti atgal, ištaisyti, ką reikės, kai dėl savo lengvabūdiškumo ir nuodėmių nutolsime nuo Kristaus. O Jį vėl atradę džiaugsmingai apkabinsime ir sakysime, kad daugiau niekada nuo Jo nenusigręšime.

Marija yra mokslo Motina, nes iš Jos gauname svarbiausią pamoką: kad niekas neturi vertės, jei nesame šalia Viešpaties; kad visi žemės stebuklai, visos patenkintos ambicijos nieko vertos, jei mūsų širdyje nedega gyvosios meilės liepsna, šventos vilties šviesa, kuri yra išankstinis beribės meilės amžinojoje Tėvynėje išsipildymas.

Tikėjimo, Vilties ir meilės Mokytoja

Marija savo meile prisidėjo prie to, kad Bažnyčioje gimtų tikinčiųjų. Jie yra nariai Galvos [Kristaus], kurios tikroji, kūniškoji motina Ji yra¹⁵. Ji moko kaip Motina, ir kaip Motinos Jos pamokos tylios. Reikia turėti jautrią sielą, kad suprastume, ką Ji mums rodo veikiau savo darbais negu pažadais.

Tikėjimo mokytoja. Laiminga įtikėjusi¹⁶, – šitaip Ją pasveikino pusseserė Elzbieta, kai mūsų Motina nuėjo į kaimelį kalnuose jos aplankyti. Marijos tikėjimo išpažinimas buvo nuostabus: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei¹⁷. Gimus Sūnui, Ji regi Dievo didybę žemėje: gieda angelų choras, ir piemenys, ir šios žemės galingieji ateina pasveikinti Kūdikėlio. Bet netrukus Šventoji Šeima turi bėgti į Egiptą, kad išvengtų nusikalstamų Erodo kėslų. Paskui stoja tyla: trisdešimt ilgų paprasto gyvenimo metų, tokių pat kaip ir daugelio šeimų mažame Galilėjos kaime.

Šventoji Evangelija padeda mums suprasti mūsų Motinos pavyzdį: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje¹⁸. Stenkimės daryti taip kaip Ji – nuoširdžiai kalbėkimės su Viešpačiu apie viską, kas mums nutinka, net apie menkiausius įvykius. Neužmirškime, jog turime juos pasverti, įvertinti, pažvelgti į juos tikėjimo akimis, kad atrastume Dievo Valią.

Jei mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos. Šv. Jonas pasakoja, kad išvydę Kanos vestuvių stebuklą, kurį Jėzus padarė prašomas savo Motinos, mokiniai įtikėjo Jį¹⁹. Mūsų Motina visada užtaria mus prieš savo Sūnų prašydama, jog mus išklausytų ir mums pasirodytų, kad mes galėtume išpažinti: Tu esi Dievo Sūnus.

Šventasis Kryžius

Troškimas šlovinti, troškimas atsilyginti švelnumu ir kančia. Mūsų gyvenimo pagrindu taps Kristaus žodžiai: Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs.¹⁷ Viešpats darosi vis reiklesnis, Jis prašo mūsų atgailos ir atsiteisimo, įkvepia karštą troškimą gyventi Dievui, būti nukryžiuotam kartu su Kristumi.¹⁸Deja, šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.¹⁹

Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą²⁰.

Kartais atrodo, kad Viešpats mūsų nesiklauso, kad esame apgauti, kad girdėti tik mūsų monologas. Jaučiamės tarsi netekę paramos žemėje ir apleisti dangaus. Tačiau mes iš tikrųjų bjaurimės net lengva nuodėme. Todėl puolame ant žemės, atkakliai, kaip toji kananietė, Jį pagarbinusi, ir maldaujame: Viešpatie, padėk man!²¹ Ir Meilės šviesa išsklaidys sutemas.