Punktų sąrašas

Elgtis teisingai

Jeigu kiekvienai gyvenimo akimirkai nepasisemiam išminties iš Evangelijos, vadinasi, dar nepakankamai ją apmąstėme. Daugelis jūsų jauni, o kai kurie jau brandaus amžiaus. Tačiau visi jūs norite, mes visi norime, kitaip dabar čia nebūtume – duoti gerų vaisių. Stengiamės, kad mūsų elgesys būtų grindžiamas pasiaukojimo dvasia, trokštame į apyvartą leisti talentą, kurį Viešpats mums patikėjo, nes juntame dangišką meilę sieloms. Tačiau, nors ir pilni geros valios, gal ne sykį pakliūvame į kieno nors paspęstas žabangas, – tų ex pharisaeis et herodianis¹¹, kurie, būdami krikščionys, turėtų vienaip ar kitaip ginti Dievo teises, tačiau, priešingai, stoję blogio jėgų pusėn ir su jomis sutapę, klastingai kenkia tikėjimo broliams, neduoda ramybės kitiems to paties Atpirkėjo tarnams.

Būkite išmintingi ir visada elkitės paprastai, nes paprastumas yra Dievo vaiko dorybė. Kalbėkite ir elkitės natūraliai. Įsigilinkite į problemas; nebūkite paviršutiniški. Iš anksto galime numatyti, jog bus nemalonumų mums ir kitiems, jei iš tikrųjų norėsim šventai ir garbingai vykdyti savo krikščioniškas pareigas.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Vienas iš Rašto žinovų, jau negalinčių atskirti Mozei apreikštų pamokymų nuo savo nevaisingos kazuistikos, iš minios kreipiasi į Viešpatį. Viešpats ramiai, oriai atsako šiam Įstatymo mokytojui: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai¹.

Dabar prisiminkite Mokytoją su savo mokiniais Aukštutiniame kambaryje. Vis labiau artėjant Kančios valandai, Kristaus, apsupto tų, kuriuos Jis myli, širdis įsiplieskia neapsakoma ugnimi: Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Jis mokiniams, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus².

Kad priartėtumėte prie Viešpaties skaitydami Evangeliją, aš jums patariu visuomet taip įsijausti į sceną, lyg būtumėte dar vienas jos veikėjas. Žinau daugybę sielų taip darant. Taigi, jūs pasinersite į scenos vyksmą, kaip Marija, klausanti Jėzaus žodžių, arba kaip Morta išdrįsite Jam atskleisti net menkiausius savo rūpesčius³.

Be to, juk žinote, kaip sunku išvengti mėgdžiojimo. Žmonės net nesąmoningai mėgdžioja vieni kitus. Ar mes atmesime kvietimą sekti Jėzų? Kiekvienas stengiasi bent kiek panašėti į tą, kuris jį traukia, panašėti į pasirinktą pavyzdį. Mūsų elgesys priklauso nuo idealo, kurį kiekvienas iš mūsų yra susikūręs. Mūsų Mokytojas – Kristus: Dievo Sūnus, Švenčiausiosios Trejybės Antrasis Asmuo. Sekdami Kristų, gauname nuostabią galimybę dalyvauti meilės vyksme, kuris yra Vieno ir Trejybinio Dievo slėpinys.

Jei kartais jums pritrūksta jėgų sekti Jėzaus Kristaus pėdomis, tarkite keletą nuoširdžių žodžių tiems, kurie Jį gerai pažino, kai Jis buvo šioje žemėje. Pirmiausia Marijai, kuri Jį pagimdė mums. Taip pat apaštalams. Tarp atėjusių per šventes pagarbinti Dievo buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui²⁷. Ar tai nepadrąsina mūsų? Šie svetimšaliai, nedrįsdami patys prisistatyti Mokytojui, ieško gero tarpininko.

Tu manai turįs tiek nuodėmių, jog Viešpats nepanorės tavęs išklausyti? Klysti, nes Viešpats yra kupinas gailestingumo. Jei šitai žinodamas tu vis tiek jauti savo menkumą, sakyk kaip muitininkas²⁸: Dieve, štai aš, daryk ką nori! Ir prisiminkite, ką mums pasakoja šv. Matas, kai Jėzui atneša paralyžiuotąjį. Ligonis tyli: jis tik yra Dievo akivaizdoje. Kristus, sujaudintas šio atgailaujančio ir kenčiančio žmogaus, kuris žino esąs nieko vertas, beregint parodo savo gailestingumą: Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!²⁹

Patariu, kad melsdamasis įsijaustum į Evangelijos pasakojimus, lyg pats būtum jų dalyvis. Pirmiausia įsivaizduok sceną ar slėpinį, kuris padės susikaupti ir nugrimzti į apmąstymus. Paskui pagalvok ir prisimink kokį Mokytojo gyvenimo bruožą: Jo sugraudintą Širdį, nuolankumą, tyrumą, Tėvo Valios vykdymą. Paskui Jam papasakok, kaip tu dažniausiai elgiesi panašioje situacijoje, kas tau atsitinka dabar. Būk atidus. Gal Jis norės tau ką nurodyti, patarti: ir bus vidinių įkvėpimų, atradimų, priekaištų.