Punktų sąrašas

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Aš jums dažnai primindavau jaudinančią Evangelijos sceną: Jėzus sėdi Petro valtyje ir byloja miniai. Ši daugybė paskui Jį sekančių žmonių atgaivino sielų troškulį, kuris sujaudino Jėzaus širdį, ir dieviškasis Mokytojas panoro, kad ir jo mokiniai taip pat uoliai darbuotųsi sielų labui. Pasakęs jiems irtis į gilumą – duc in altum¹ – jis paragino Petrą užmesti tinklus.

Nesigilinsiu į tokias pamokančias šio epizodo detales, bet norėčiau, kad mes apgalvotume Apaštalų Kunigaikščio reakciją išvydus stebuklą: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!² Neabejoju, jog ši tiesa tinka kiekvienam iš mūsų. Tačiau, patikėkite, per savo gyvenimą mačiau tiek daug žmonių rankomis padarytų malonės stebuklų, kad kasdien vis labiau ir labiau troškau šaukti: Viešpatie, neatsitrauk nuo manęs, nes be Tavęs aš nieko gera negaliu nuveikti.

Štai kodėl labai gerai suprantu Hipono vyskupo šv. Augustino žodžius, kurie skamba lyg nuostabi giesmė laisvei. Jis sakydavo: Dievas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišgelbės tavęs, jei pats nedėsi pastangų³, nes bet kada bet kuriam iš mūsų, tau ar man, gresia nelaimė sukilti prieš Dievą, savo netinkamu elgesiu Jį atstumti ar sušukti: mes nenorime, kad šitas mus valdytų⁴.

Elgdamiesi paprastai, kaip kiti žmonės, irvadovaudamiesiantgamtiniu požiūriu, mes sekame Jėzumi Kristumi, tikru Dievu ir tikru Žmogumi. Prisiminkite, koks paprastas Jo gyvenimas. Trisdešimt metų Jis pragyvena nepastebimai, niekam nekrisdamas į akis, kaip kiti darbininkai; mažame miestelyje visi pažįsta Jį kaip dailidės sūnų. Jo viešajame gyvenime nėra nieko keisto ir ypatingo. Jis buvo apsuptas draugų, kaip ir kiti žmonės, ir nesiskyrė nuo jų savo elgesiu. Ne veltui Judas, norėdamas Jį išskirti, susitarė dėl ženklo: Kurį pabučiuosiu, tai tas!²⁴ Jėzui neprikiši jokio įmantrumo, ir mane labai jaudina tai, kad mūsų Mokytojas elgėsi taip, kaip kiti paprasti žmonės.

Atsiliepdamas į ypatingą pašaukimą, Jonas Krikštytojas dėvėjo kupranugario vilnos apdarą, maitinosi skėriais ir lauko medumi. Išganytojas vilkėjo tuniką, valgė ir gėrė tą patį, ką kiti, džiaugėsi kitų laime, atjautė savo artimo skausmą, neatsisakydavo poilsio, kurį Jam pasiūlydavo draugai, ir visi žinojo, kad daugelį metų pelnėsi duoną savo rankomis, triūsdamas šalia dailidės Juozapo. Ir mes pasaulyje turime elgtis kaip mūsų Viešpats. Trumpai tariant, turime vilkėti švariais drabužiais, mūsų kūnas turi būti švarus, o ypač švari siela.

Viešpats, kuris moko nuostabaus neprisirišimo prie žemiškųjų turtų, drauge labai rūpinasi, – kodėl gi to neprisiminti, – kaip jų neiššvaistyti. Po duonos padauginimo stebuklo, kai taip dosniai buvo pasotinti kokie penki tūkstančiai vyrų, Jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir <…> pripylė dvylika pintinių²⁵. Jei atidžiai apmąstysite šią sceną, išmoksite nebūti šykštūs, be to, tapsite geri talentų ir materialinių gėrybių, kurias jums suteikė Dievas, valdytojai.

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.

Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.

Tikėjimas, patvirtinamas darbais

Iš karto užsimezga dieviškasis dialogas, nuostabus dialogas, labai jaudinantis, uždegantis, nes dabar Bartimiejus – tai tu ir aš. Kristus klausia: Qui tibi vis faciam? Ko nori, kad tau padaryčiau? Neregys atsako: Rabuni, kad praregėčiau¹⁶. Kaip logiška! O tu pats ar matai? Ar tau niekada nėra nutikę tarsi šiam Jericho neregiui? Negaliu pamiršti, kaip prieš daugelį metų, apmąstęs šiuos žodžius ir supratęs, kad Jėzus kažko iš manęs laukė, – tada visai neįsivaizdavau ko, – aš ištariau: Viešpatie, ko Tu nori? Ko manęs prašai? Nujaučiau, jog Viešpats mane kviečia vildamasis dar kažko kito, ir šis Rabboni, ut videam – „Mokytojau, kad praregėčiau“ – mane paskatino Kristaus maldauti, be atvangos Jam kartoti: „Viešpatie, tegu išsipildo tai, ko Tu nori“.

Kartu su manimi melskite Viešpatį: doce me facere voluntatem tuam, quia Deus meus es tu.Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu – mano Dievas¹⁷. Trumpai tariant, tekyla nuoširdus troškimas atsiliepti į mūsų Kūrėjo kvietimus, stengtis paklusti Jo planams, tvirtai tikint, kad Jis neleis klysti.

Jei taip mylime dieviškąją Valią, suprasime, jog tikėjimo vertę lemia ne vien jo išpažinimas žodžiais, bet ir karštas pasiryžimas ginti jį darbais, – ir elgsimės nuosekliai.

Tačiau grįžkime prie scenos, kuri rutuliojasi išeinant iš Jericho. Tai į tave dabar kreipiasi Kristus. Jis tau sako: Ko nori iš manęs? – Kad praregėčiau, Viešpatie, kad praregėčiau! Tada Jėzus taria: Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu¹⁸. Sekti paskui Jį keliu. Tu supratai, ką tau siūlo Viešpats, ir pasiryžai Jį lydėti kelyje. Tu stengiesi eiti su juo pėdą į pėdą, apsivilkti Kristaus drabužį, būti pačiu Kristumi. Nes tavo tikėjimas, tikėjimas šviesa, kurią tau duoda Viešpats, turi būti veiksmingas ir pasiaukojantis. Neturėk iliuzijų, nemanyk atrasiąs naujų būdų. Tokio tikėjimo Jis laukia iš mūsų: turime Jo ritmu žengti į priekį, dosniai dirbdami, išraudami ir atmesdami viską, kas mums trukdo.

Tikėjimas ir nuolankumas

O štai kita jaudinanti scena.Ją mums pasakojo šv. Matas: moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą¹⁹. Koks jos nuolankumas! Mat ji pati sau kalbėjo:Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau²⁰. Visada yra taip karštai tikinčių ligonių, kaip Bartimiejus, kurie nesidrovi maldauti, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Tačiau žiūrėkit – Kristaus kelyje nėra dviejų vienodų sielų. Didelis šios moters tikėjimas, bet ji nešaukia. Ir prisiartina nepastebimai. Jai užtenka palytėti Kristaus drabužį, nes yra įsitikinusi, kad išgis. Vos tik ji taip padarė, mūsų Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jis jau žino, kas dedasi šioje širdyje, pajuto jos pasitikėjimą: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave²¹.

Ji prisiartino tikėdama, palytėjo apsiausto apvadą, ir žinojo, kad pagijo… Ir mes, jei norime būti išgelbėti, turime paliesti Kristaus drabužį kupini tikėjimo²². Ar dabar supranti, koks turi būti mūsų tikėjimas? Nuolankus. Kas esi tu, kas esu aš, kad būtume verti šito Kristaus kvietimo? Kas esame mes, kad būtume taip arti Jo? Kaip ir tai vargšei moteriai minioje, Jis suteikė mums progą. Ne akimirką palytėti Jo apsiausto kraštelį. Turime Jį patį. Jis mums visiškai pasiaukojo – su savo Kūnu, Krauju, Siela ir Dieviškumu. Jis yra kasdienis mūsų maistas; artimai su Juo kalbamės, kaip su Tėvu, kaip su Meile. Tai yra tiesa, ne fantazija.

Žvejybos darbai

Štai siunčiu daug žvejų, kad juos sužvejotų⁸, – byloja Viešpats. Taigi, Viešpaties žodžiais, didžioji mūsų paskirtis – žvejyba. Kartais kalbant ar rašant pasaulis lyginamas su jūra. Šiame palyginime yra tiesos. Žmonių gyvenime, kaip ir jūroje, būna tylių ir audringų laikotarpių, ramybės ir viesulų. Žmonės dažnai atsiduria atšiauriuose vandenyse, juos blaško didžiulės bangos; jie sunkiai grumiasi su audromis ir negandomis, jie slegiami nusiminimo netgi tada, kai atrodo linksmi, trykštantys džiaugsmu: kvatojimu jie stengiasi nuslėpti savo neviltį, liūdesį, savo gyvenimą be meilės ir tarpusavio supratimo. Jie ryja vieni kitus lyg žuvys.

Dievo vaikų uždavinys – padaryti taip, kad visi žmonės savo noru eitų į dieviškuosius tinklus ir mylėtų vienas kitą. Jei esame krikščionys, turime tapti tokiais žvejais, apie kuriuos kalba pranašas Jeremijas. Jis pavartojo metaforą, kurią mėgdavo kartoti Jėzus Kristus: Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais⁹, – tarė Jis Petrui ir Andriejui.

Mes lydėsime Kristų į šią dievišką žvejybą. Jėzus stovi prie Genezareto ežero, ir minios būriuojasi aplinkui. Jos veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio¹⁰. Kaip šiandien! Ar nematote panašumo? Žmonės trokšta išgirsti Dievo žodį, nors gal išoriškai tai ir slepia. Kai kurie galbūt pamiršo Kristaus mokymą; kiti – ne dėl savo kaltės – niekada apie jį nėra girdėję ir laiko religiją neprieinamu dalyku. Bet patikėkite: anksčiau ar vėliau ateina metas, kai sielai to negana: jai nebeužtenka įprastinių aiškinimų, netikrų pranašų mitai jos netenkina. Ir nors to dar nepripažindami, žmonės pajunta poreikį savo dvasinį alkį malšinti Viešpaties mokymu.

Paklausykime šv. Luko pasakojimo: Jėzuspamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.¹¹ Baigęs kalbėti, liepė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.¹² Kristus yra valties šeimininkas; tai Jis parengia visus darbui – tam ir atėjo į pasaulį, kad Jo broliai atrastų Tėvo šlovės ir meilės kelią. Ne mes išgalvojome krikščioniškąjį apaštalavimą. Mes, žmonės, tik trukdome Jam savo nerangumu, silpnu tikėjimu.

Simonas Jėzui tarė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“¹³. Atsakymas, regis, teisingas. Jie visada žvejodavo naktį, bet kaip tik šioji buvo nesėkminga. Ar verta žvejoti dieną? Tačiau Petras tiki Viešpačiu: „… dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”¹⁴. Nusprendžia daryti, kaip patarė Kristus. Pasikliaudamas Viešpaties žodžiu, jis imasi darbo. Ir kas atsitinka?.. jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo¹⁵.

Jėzus, išplaukdamas su mokiniais į jūrą, turėjo galvoje ne tik šią žvejybą. Todėl, kai Petras puola Jėzui į kojas, nuolankiai prisipažindamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, mūsų Viešpats jam atsako: „Nebijok! Nuo šiol jaužmones žvejosi“¹⁶. Ir šiai naujai žvejybai niekada netruks dieviško veiksmingumo: apaštalai, nors ir turėdami silpnybių, yra didelių stebuklų įrankiai.