Punktų sąrašas

Tikėjimas nėra skirtas tik tam, kad apie jį būtų pamokslaujama: jį turime įrodyti darbais. Dažnai tam pristinga jėgų. Tada – vėl grįžtame prie Evangelijos: elkitės kaip jaunuolio epileptiko tėvas. Jis trokšta, kad jo sūnus būtų sveikas, viliasi, jog Kristus jį išgydys, ir vis dėlto neįstengia patikėti tokia laime. Bet Jėzus, visada prašantis tikėjimo, užkerta kelią abejonėms, kurias įžvelgia šioje sieloje: Tikinčiam viskas galima!³⁹ Viskas yra įmanoma: mes – visagaliai… Tačiau tik tada, kai esame pilni tikėjimo. Šis žmogus jaučia savo tikėjimą silpstant, bijo, kad jo dvejonės sutrukdys sūnui pasveikti. Ir pravirksta. Nesigėdykime tokių ašarų: jos yra meilės Dievui, atgailos pilnos maldos, nuolankumo vaisius. Vaiko tėvas su ašaromis sušuko: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!⁴⁰

Baigdami meditaciją ir mes tariame šiuos žodžius: Viešpatie, tikiu! Tu išmokai mane tikėti Tavimi ir nusprendžiau ištikimai Tave sekti. Dažnai maldaudavau Tavęs gailestingumo. Ir taip pat netikėdavau, kad galėtum padaryti tiek stebuklų savo vaikų širdyse. Viešpatie, tikiu! Tačiau padėk man tikėti dar labiau, dar stipriau!

Skirkime šią maldą Šventajai Marijai, Dievo Motinai ir mūsų Motinai, tikėjimo Mokytojai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.⁴¹

Taip daro mūsų Dievas. Kai grįžta sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, o baisiausia – užmiršęs tėvą, tasai sako: Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!³³ Mūsų Tėvas – Dievas, kai sugrįžtame pas Jį atgailaudami, turtais paverčia mūsų skurdą, mūsų menkumą – jėga. Ką Jis ketina mums duoti, jei nuo Jo nepasitraukiame, jei kasdien Jį aplankome, jei kalbame švelniais žodžiais, kuriuos patvirtiname darbais, jei visko prašome, pasitikėdami Jo visagalybe ir gailestingumu? Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.

Mėgstu kalbėti apie kelią, nes visi esame keleiviai, traukiantys į dangaus namus, į savo Tėvynę. Bet neužmirškite, kad kelias, nors kartais ir pasitaiko kliūčių – tenka perbristi upę ar skverbtis per miško tankmę, dažniausiai būna lygus ir be staigmenų. Rutina – štai kas yra pavojus: imi vaizduotis, kad Dievo nėra čia pat kiekvieną valandėlę, nes viskas taip paprasta, taip kasdieniška!

Du mokiniai ėjo į Emausą. Jie ramiai sau žingsniavo, kaip ir kiti keleiviai. Ir štai jiems lyg niekur nieko pasirodo Jėzus; Jis eina su jais kalbėdamasis ir jie net pamiršta nuovargį. Regiu tą sceną. Vakarėja, pučia švelnus vėjelis. Siūruoja jau paūgėjusių javų laukai, blausi šviesa pasidabravo senų alyvmedžių šakas…

Jėzus keliauja. Viešpatie, koks esi didis visada! Tu mane jaudini, kai stengiesi eiti įkandin mūsų, ieškoti mūsų kasdienių darbų šurmulyje. Viešpatie, suteik mūsų dvasiai paprastumo, suteik tyrą žvilgsnį, aiškų protą, kad galėtume Tave pažinti, kai ateini be jokių išorinių šlovės ženklų.