Punktų sąrašas

Kokio tvirto tikėjimo pavyzdį duoda mums šis neregys! Koks gyvas, veiksmingas jo tikėjimas. Ar ir tu taip pat atsiliepi į Dievo įsakymus, kai taip dažnai būni aklas, kai tavo sielos rūpesčiai aptemdo šviesą? Kokią galią turėjo vanduo, kad akys, juo suvilgytos, pasveiko? Paslaptingi akių lašai, ypatingi vaistai, pagaminti mokslininko alchemiko laboratorijoje, būtų labiau tikę. Tačiau žmogus tiki; vykdo Dievo nurodymą, ir jo akys vėl atgauna šviesą.

Pasirodo, gerai, – komentuoja šv. Augustinas, – kad evangelistas mums paaiškino šio tvenkinio vardo reikšmę, – tai „Siųstasis“. Dabar jau suprantate, kas yra „Siųstasis“. Jei Viešpats mums nebūtų buvęs atsiųstas, niekas nebūtų išvaduotas iš nuodėmės⁸. Turime tvirtai tikėti Tą, kuris mus gelbsti, tikėti dieviškąjį Gydytoją, kuris buvo siųstas, kad mus išgydytų; ir kuo sunkesnė ar beviltiškesnė mūsų liga, tuo stipriau tikėti.

Kartu su manimi melskite Viešpatį: doce me facere voluntatem tuam, quia Deus meus es tu.Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu – mano Dievas¹⁷. Trumpai tariant, tekyla nuoširdus troškimas atsiliepti į mūsų Kūrėjo kvietimus, stengtis paklusti Jo planams, tvirtai tikint, kad Jis neleis klysti.

Jei taip mylime dieviškąją Valią, suprasime, jog tikėjimo vertę lemia ne vien jo išpažinimas žodžiais, bet ir karštas pasiryžimas ginti jį darbais, – ir elgsimės nuosekliai.

Tačiau grįžkime prie scenos, kuri rutuliojasi išeinant iš Jericho. Tai į tave dabar kreipiasi Kristus. Jis tau sako: Ko nori iš manęs? – Kad praregėčiau, Viešpatie, kad praregėčiau! Tada Jėzus taria: Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu¹⁸. Sekti paskui Jį keliu. Tu supratai, ką tau siūlo Viešpats, ir pasiryžai Jį lydėti kelyje. Tu stengiesi eiti su juo pėdą į pėdą, apsivilkti Kristaus drabužį, būti pačiu Kristumi. Nes tavo tikėjimas, tikėjimas šviesa, kurią tau duoda Viešpats, turi būti veiksmingas ir pasiaukojantis. Neturėk iliuzijų, nemanyk atrasiąs naujų būdų. Tokio tikėjimo Jis laukia iš mūsų: turime Jo ritmu žengti į priekį, dosniai dirbdami, išraudami ir atmesdami viską, kas mums trukdo.

Jis prieina prie figmedžio. Jis prieina prie tavęs, prieina prie manęs. Jėzus alkanas ir ištroškęs sielų. Nuo Kryžiaus Jis sušuko: Sitio!³² – trokštu. Jis trokšta mūsų, mūsų meilės, mūsų sielų ir visų sielų, kurias turime atvesti pas Jį Kryžiaus keliu – nemirtingumo ir dangiškosios šlovės keliu.

Jis priėjo prie figmedžio, bet nieko nerado, vien tik lapus³³. Kaip apgailėtina. Ar taip būna ir mūsų gyvenime? Ar, deja, ne tiesa, kad mums trūksta tikėjimo, nuolankumo virpėjimo, kad stinga aukų ir kilnių darbų? Ar iš tiesų tik išorė krikščioniška ir vaisių nėra? Baisu. Jėzus paliepia: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo³⁴. Šis Šventojo Rašto fragmentas liūdina, bet kartu ir skatina mus atgaivinti tikėjimą, gyventi pagal tikėjimą, kad Kristus džiaugtųsi, gaudamas iš mūsų to, ko viliasi.

Neapgaudinėkime savęs: mūsų Viešpats niekada nebus priklausomas nuo žmogaus sumanymų, norų. Patys ambicingiausi planai Jo akyse tėra vaikų žaidimas. Jam reikia sielų, reikia meilės. Jis nori, kad visi žmonės amžinai džiaugtųsi Jo Karalyste. Mes turime daug dirbti žemėje ir gerai dirbti, nes turime pašventinti būtent šį, kasdienį, darbą.Ir niekada nepamirškime dirbti dėl Dievo. Jei dirbtume tik savo pačių labui, iš puikybės, užaugintume tik lapus. Ant tokio tankaus medžio nei Dievas, nei žmonės negalėtų rasti jokio tinkamo vaisiaus.

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.

Gyvoji malda

Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis³⁴. Ir ne tik miestą: išvaikščiosiu pasaulį skersai išilgai, visas tautas, visas šalis, visus kelius ir takus, kad rasčiau sielos ramybę. Ir randu ją kasdieniuose darbuose, kurie man nėra pančiai, o priešingai – būdas ir dingstis vis labiau mylėti Dievą ir vis labiau su Juo susivienyti.

Ir kai mus kamuoja nusivylimo pagunda, vidiniai prieštaravimai, negandos, kai sielą apniaukia tamsa, psalmininkas į mūsų lūpas ir protą įdeda tokius žodžius: Būsiu su juo varge³⁵. O Jėzau, ko vertas mano kryžius palyginti su Tavuoju! Kokie menki mano įdrėskimai palyginti su tavo žaizdomis! Kokia nesunki ta našta, kurią uždėjai man ant pečių, palyginti su Tavo didžiule, tyra, begaline Meile. Jūsų širdys, kaip ir manoji, prisipildo švento troškimo, kai savo darbais liudijame Jam, kad sergame iš meilės³⁶.

Tada imame trokšti Dievo, norime suprasti Jo ašaras, išvysti Jo šypseną, veidą... Manau, jog geriausiai tai išreikšime – vėl drauge su Šventuoju Raštu pakartodami: Kaip elnė ilgisi vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.³⁷ Ir siela, susiliejusi su Dievu, įgyja dieviškumo: krikščionis tampa keliautoju, trokštančiu atsigerti šaltinio vandens³⁸.