Punktų sąrašas

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis¹⁰;Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹¹, kaip liepia Dievo įsakymas: mylėk, atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas.

Pamatę nudžiūvusį figmedį, mokiniai nustebo ir sakė: Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?³⁵ Šie pirmieji dvylika, nors matę šitiek Kristaus stebuklų, ir vėl nustemba; jiems trūksta karšto tikėjimo. Todėl Viešpats patvirtina: Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą!“, ir taip atsitiktų³⁶. Jėzus Kristus kelia sąlygą – kad gyventume tikėjimu, nes tik tada galėsime pajudinti kalnus. O juk yra tiek dalykų, kuriuos reikėtų pajudinti pasaulyje, bet pirmiausia – mūsų širdyje. Tiek kliūčių malonei! Taigi tebūna jūsų tikėjimas paremtas darbais. Tikėjimas, neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tikėjimas, kupinas nuolankumo. Tikėjimas paverčia mus visagalėmis būtybėmis: Visa, ko tikėdami melsite, – gausite³⁷.

Tikintis žmogus žino, ko verti žemiškieji reikalai, žino, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra, kaip sakė Teresė Avilietė, bloga naktis blogoje užeigoje³⁸. Jis stiprina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas grąžinti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. Jis taip pat žino, kad žemiškieji turtai yra priemonės, ir todėl naudoja juos dosniai, drąsiai.

Čia, Tabernakulyje, esančio Dievo akivaizdoje(kiek stiprybės teikia šis realus Jėzaus artumas!), šiandien mąstysime apie nuostabią Dievo dovaną – viltį, kuri pripildo mūsų sielas džiaugsmo: spe gaudentes³. Mes džiaugiamės, nes, jei esame ištikimi, mūsų laukia begalinė Meilė.

Niekada neturėtume pamiršti, kad visiems – vadinasi, ir kiekvienam iš mūsų – yra tik du būdai gyventi žemėje: dieviškasis gyvenimas, kovojant, kad patiktume Dievui; arba gyvuliškasis gyvenimas, kuriame esama šiokio tokio žmogiškumo atspalvio, tačiau – be Dievo. Aš niekada pernelyg nepasitikėjau pasaulietiškais „šventuoliais“, kurie didžiuojasi esą netikintys. Aš juos myliu, kaip ir visus žmones, savo brolius; žaviuosi jų gera valia, kuri kai kuriais atžvilgiais gali būti herojiška. Tačiau man jų gaila, nes nepatirti Dievo šviesos ir šilumos, neapsakomo teologinės vilties džiaugsmo – didžiulis nuostolis.

Nuoširdus krikščionis, gyvenantis pagal tikėjimą, visada veikia Dievo akivaizdoje, turi antgamtinį požiūrį. Jis dirba šiame pasaulyje (kurį karštai myli), ir pasinėręs į žemiškuosius reikalus, vis kelia akis į dangų. Šv. Paulius mus ragina: quae sursum sunt quaerite; siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, – per krikštą mirę tam, kas iš pasaulio, – ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve⁴.