Punktų sąrašas

Apsisprendimo laisvė

Per savo kunigystės metus nesilioviau pamokslavęs – tikriau, šaukęs apie savo meilę asmens laisvei, ir kai kuriuose veiduose mačiau nepasitikėjimo išraišką, tarsi jie bijotų, kad laisvės gynimas gali kelti pavojų tikėjimui. Tegul šie bailiai nusiramina. Tik klaidinga laisvės samprata prieštarauja tikėjimui. Laisvė, neturinti jokio tikslo, jokio aiškaus pavidalo, jokio įstatymo, jokios atsakomybės, yra apibrėžiama vienu žodžiu – palaidumas. Deja, kai kurie šitokią laisvę gina; būtent šios pretenzijos ir kėsinasi į tikėjimą.

Todėl netikslu kalbėti apie sąžinės laisvę, nes tai, kad žmogus atstumia Dievą, tampa tarsi moraliai teigiamu dalyku. Jau minėjome, kad galime priešintis išganomiesiems Viešpaties sumanymams; mes galime tai daryti, bet neprivalome. Ir jei kas nors sąmoningai tai darytų, jis nusidėtų, nes pažeistų pirmąjį ir pagrindinį įstatymą: mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi³².

Aš iš visų jėgų ginu apsisprendimo laisvę³³, nes niekas negali trukdyti Dievo kūriniui šlovinti savo Kūrėją. Reikia gerbti teisėtą tiesos troškulį: žmogaus pareiga – ieškoti Viešpaties, Jį pažinti, garbinti, bet niekas žemėje negali priversti atlikti apeigas tikėjimo, kurio žmogus neturi, taip pat, kaip ir niekas neturi teisės pakenkti tikėjimui, kurį gavo iš Dievo.

Atsakomybė prieš Dievą

Pradžioje Dievas sukūrė žmogų, ir suteikė jam laisvą valią (Sir 15,14). Taigi žmogus nebūtų tuo, kuo yra, jei jis neturėtų laisvo pasirinkimo⁴². Mes esame atsakingi prieš Dievą už visus veiksmus, kuriuos laisvai atliekame. Niekur nepasislėpsi. Žmogus stovi prieš Dievą, ir turi apsispręsti, ar gyvens kaip Jo draugas, ar kaip priešas. Taip prasideda vidinės kovos kelias, kuris tęsiasi visą gyvenimą, nes tol, kol trunka kelionė žemėje, niekas nepasiekia savo laisvės pilnatvės.

Be to, krikščioniškasis tikėjimas mus skatina kovoti dėl kitų laisvės, pirmiausia grumtis su kiekviena apgaulinga prievarta skleidžiant tikėjimą. Jei mus reikia tempti prieKristaus, mes tikime nenoromis; tada naudojama prievarta, o ne laisvė. Galima nenoromis įeiti į bažnyčią, galima nenoromis prisiartinti prie altoriaus, galima nenoromis priimti Sakramentus. Bet tikėti gali tik tas, kuris nori⁴³. Aišku, kad pasiekus proto brandos, reikalinga asmeninė laisvė įžengti į Bažnyčią ir atsiliepti į nuolatinius Viešpaties mums siunčiamus kvietimus.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.