Punktų sąrašas

Pamatę nudžiūvusį figmedį, mokiniai nustebo ir sakė: Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?³⁵ Šie pirmieji dvylika, nors matę šitiek Kristaus stebuklų, ir vėl nustemba; jiems trūksta karšto tikėjimo. Todėl Viešpats patvirtina: Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą!“, ir taip atsitiktų³⁶. Jėzus Kristus kelia sąlygą – kad gyventume tikėjimu, nes tik tada galėsime pajudinti kalnus. O juk yra tiek dalykų, kuriuos reikėtų pajudinti pasaulyje, bet pirmiausia – mūsų širdyje. Tiek kliūčių malonei! Taigi tebūna jūsų tikėjimas paremtas darbais. Tikėjimas, neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tikėjimas, kupinas nuolankumo. Tikėjimas paverčia mus visagalėmis būtybėmis: Visa, ko tikėdami melsite, – gausite³⁷.

Tikintis žmogus žino, ko verti žemiškieji reikalai, žino, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra, kaip sakė Teresė Avilietė, bloga naktis blogoje užeigoje³⁸. Jis stiprina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas grąžinti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. Jis taip pat žino, kad žemiškieji turtai yra priemonės, ir todėl naudoja juos dosniai, drąsiai.

Tikėjimas nėra skirtas tik tam, kad apie jį būtų pamokslaujama: jį turime įrodyti darbais. Dažnai tam pristinga jėgų. Tada – vėl grįžtame prie Evangelijos: elkitės kaip jaunuolio epileptiko tėvas. Jis trokšta, kad jo sūnus būtų sveikas, viliasi, jog Kristus jį išgydys, ir vis dėlto neįstengia patikėti tokia laime. Bet Jėzus, visada prašantis tikėjimo, užkerta kelią abejonėms, kurias įžvelgia šioje sieloje: Tikinčiam viskas galima!³⁹ Viskas yra įmanoma: mes – visagaliai… Tačiau tik tada, kai esame pilni tikėjimo. Šis žmogus jaučia savo tikėjimą silpstant, bijo, kad jo dvejonės sutrukdys sūnui pasveikti. Ir pravirksta. Nesigėdykime tokių ašarų: jos yra meilės Dievui, atgailos pilnos maldos, nuolankumo vaisius. Vaiko tėvas su ašaromis sušuko: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!⁴⁰

Baigdami meditaciją ir mes tariame šiuos žodžius: Viešpatie, tikiu! Tu išmokai mane tikėti Tavimi ir nusprendžiau ištikimai Tave sekti. Dažnai maldaudavau Tavęs gailestingumo. Ir taip pat netikėdavau, kad galėtum padaryti tiek stebuklų savo vaikų širdyse. Viešpatie, tikiu! Tačiau padėk man tikėti dar labiau, dar stipriau!

Skirkime šią maldą Šventajai Marijai, Dievo Motinai ir mūsų Motinai, tikėjimo Mokytojai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.⁴¹