Punktų sąrašas

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Jei taip gyvensime, skleisime ramybę pasaulyje; mokėsime tarnavimą Viešpačiui padaryti malonų, nes Dievas myli linksmą davėją²⁹. Krikščionis visuomenėje yra toks pat, kaip ir kiti žmonės; tačiau iš jo širdies liejasi džiaugsmas, nes, malonės padedamas, jis siekia įgyvendinti Dievo Tėvo valią. Ir nesijaučia nei auka, nei neįvertintas, nei suvaržytas. Eina iškėlęs galvą, nes jis yra žmogus ir Dievo vaikas.

Mūsų tikėjimas išryškina dorybes, kurių niekas neturėtų pamiršti. Niekas nėra žmoniškesnis už krikščionį. Todėl tas, kuris seka Kristumi, gali – ne tik dėl savo asmeninių sugebėjimų, bet ir padedant Viešpaties malonei – atskleisti aplinkiniams tai, ką šie kartais nujaučia, bet nepajėgia suvokti: kad tikroji laimė, tikrasis tarnavimas artimui eina tik per mūsų Atpirkėjo, perfectus Deus, perfectus homo, Širdį.

Kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną, tobuliausią Dievo sukurtą būtybę. Melskime, kad ji padėtų mums tapti gerais žmonėmis; kad žmogiškosios dorybės, susipynusios su malonės gyvenimu, taptų geriausia pagalba tiems, kurie kartu su mumis pasaulyje dirba visų ramybei ir laimei.