Punktų sąrašas

Laisvės prasmė

Mes niekada deramai nesuvoksime, kas yra toji Jėzaus Kristaus laisvė, didelė, begalinė, kaip ir Jo meilė. Bet neįkainojamas kilnios kruvinos Jo aukos lobis verčia mus mąstyti: kodėl, Viešpatie, Tu duodi man šią dovaną sekti Tavo pėdomis, bet ir leidi Tave įžeisti? Taip mes išmokstame skirti tinkamą naudojimąsi laisve, kai ji padeda siekti gėrio, nuo piktnaudžiavimo laisve, kai žmogus užmiršta Meilę ir nuo jos nutolsta. Asmeninė laisvė, kurią aš ginu ir nuolat ginsiu iš visų jėgų, mane skatina su visišku pasitikėjimu, suvokiant savo silpnumą, klausti: Viešpatie, ko tikiesi iš manęs, kad savo noru tai atlikčiau?

Pats Kristus mums atsako: veritas liberabit vos¹³, tiesa padarys jus laisvus. Kokia yra toji tiesa, kuri visą mūsų gyvenimą ženklina laisvės kelio pradžią ir pabaigą? Aš jums trumpai ją nusakysiu, su džiaugsmu ir tikrumu, kurį teikia ryšys tarp Dievo ir Jo kūrinių: mes – Dievo rankų kūriniai, mes – Švenčiausiosios Trejybės meilės objektas, mes – tokio Tėvo vaikai! Prašau savo Viešpatį, kad padėtų tai įsisąmoninti ir diena iš dienos tuo gėrėtis: taip elgsimės kaip laisvi žmonės. Nepamirškite – tas, kuris nežino esąs Dievo vaikas, nesuvokia didžiausios tiesos, ir jo poelgiams trūksta savitvardos ir stiprybės žmogaus, mylinčio Viešpatį labiau už viską.

Patikėkite, laimėti dangų turime stengtis niekieno neverčiami, tvirtai apsisprendę. Bet vien laisvės nepakanka, reikia kryptingumo, reikia vadovo. Siela negali būti be vadovo; todėl ji ir buvo atpirkta: kad Kristus, „kurio jungas yra švelnus ir našta lengva“ (Mt 11,30), jai vadovautų, o ne velnias, kurio karalystė yra šlykšti¹⁴.

Nesileiskite suklaidinami tų, kurie nykiai šūkauja: laisvė! laisvė! Dažnai už šio rėkavimo slypi tragiška vergovė: nes klaidingas pasirinkimas neišlaisvina; išlaisvina tik Kristus¹⁵, nes jis yra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas¹⁶.

Dievo akivaizdoje vis klauskime savęs: Viešpatie, kodėl Tu mums davei šią galią? Kodėl leidai mums Tave pasirinkti arba Tave atstumti? Tu nori, kad mes išmintingai ja pasinaudotume. Viešpatie, ką nori, kad aš padaryčiau?¹⁷ Ir išgirstame skaidrų ir aiškų atsakymą: mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹⁸.

Ar suprantate, ką noriu pasakyti? Laisvė įgyja tikrąją prasmę, kai ja naudojamasi atperkančios tiesos labui, kai ji pasitelkiama ieškant begalinės vienintelio Dievo meilės, kuri mus išlaisvina iš visokios vergovės. Aš kasdien vis labiau trokštu visam pasauliui byloti apie šį neišmatuojamą krikščionio turtą: Dievo vaikų¹⁹ šlovės laisvę! Čia ir yra esmė teisingos valios, kuri mus moko ieškoti gėrio, prieš tai jį atskyrus nuo blogio²⁰.

Norėčiau, kad pamąstytumėte apie svarbų dalyką – apie mūsų sąžinės atsakomybę. Niekas negali už mus nuspręsti: štai aukščiausias žmogiškojo orumo laipsnis – jie patys turi pasirinkti gėrį, o ne kas nors kitas už juos²¹. Daugelis iš savo tėvų paveldėjo katalikišką tikėjimą, ir antgamtinis gyvenimas Dievo malone mūsų sielose prasidėjo tada, kai vos gimę gavome krikštą. Bet visą gyvenimą, ir net kiekvieną dieną, mes turime atnaujinti savo apsisprendimą mylėti Dievą labiau už viską. Tik tas yra tikras krikščionis, kuris paklūsta vien Dievo Žodžio galiai²², kuris paklūsta pagarbiai, nekeldamas sąlygų, kuris pasiryžęs priimti, kad atsispirtų velnio gundymui, Kristaus nuostatą: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk²³.

Vis tiek vergaujame, nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame tai, ar ne, nes tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, ir nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu, kaip ir kiti, bet, būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir ramiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios³⁸.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko³⁹. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi⁴⁰. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės, jog galime žingsniuoti laisvai.

Laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės⁴¹.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.