Punktų sąrašas

Rūpinkimės vynuogynu

Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį²².

Aš norėčiau, kad apmąstytume šį palyginimą mus dominančiu požiūriu. Tradicija šiame pasakojime matė Dievo išrinktosios tautos likimo įvaizdį, ir mums akivaizdžiai parodė, kaip mes, žmonės, į tokią Viešpaties meilę atsakome neištikimybe ir nedėkingumu.

Noriu sustoti kaip tik prie šių žodžių: jis iškeliavo į svetimą šalį. Pirmiausia, padariau išvadą, kad mums, krikščionims, nevalia palikti vynuogyno, kur Viešpats mums leido triūsti. Mes turime skirti savo jėgas šiam darbui, to aptvaro viduje, dirbti prie spaustuvo ir, baigę kasdienį triūsą, pailsėti. Jei leisimės suviliojami patogumais, tai bus tarsi atsakymas Kristui: mano metai priklauso man, o ne Tau! Aš nenoriu rūpintis Tavo vynuogynu.

Viešpats mums dovanojo gyvenimą, jutimus, gebėjimus, nesuskaičiuojamas malones, ir mes neturime teisės pamiršti, kad esame darbininkai tarp daugybės kitų šiuose plotuose, kur Jis mus sukvietė, kad drauge parūpintume maisto kitiems. Tai mūsų vieta – mūsų aptvaras, čia mes turime kasdien dirbti drauge su Juo, įtraukti į atpirkimo darbą²³.

Leiskite primygtinai paklausti: argi tavo laikas priklauso tau? Tavo laikas priklauso Dievui! Gali būti, kad dėl Dievo gailestingumo egoizmas šią akimirką nėra iškerojęs tavo sieloje. Kalbu todėl, kad jei kartais pajustum, jog tavo tikėjimas į Kristų susvyravo. Tada aš tavęs prašau – tavęs prašo Dievas – būk ištikimas savo pasiryžimui pažaboti puikybę, sutramdyti vaizduotę, neleisk sau lengvabūdiškai pasitraukti į nuošalę, dezertyruoti.

Tie padieniai darbininkai aikštėje visą dieną dykinėjo. Tas, kuris užkasė talentą žemėje, tenorėjo „prastumti laiką“; tas, kuris turėjo rūpintis vynuogynu, iškeliavo kitur. Visi jie turi bendrą bruožą – tai abejingumas didžiai užduočiai, kurią Mokytojas patikėjo kiekvienam krikščioniui, – laikyti save Jo instrumentu ir elgtis kaip Jo instrumentai, kad su Juo atpirktume žmoniją; visą savo gyvenimą džiaugsmingai paaukoti sielų gerovei.

Nevaisingas figmedis

Šv. Matas mums pasakoja, kad Jėzus, grįždamas iš Betanijos, buvo alkanas²⁴. Kristus visuomet mane jaudina, ypač kai matau, jog Jis, būdamas tobulas Dievas, yra ir tikras tobulas Žmogus, kad mus išmokytų pasinaudoti net savo menkumu ir asmeninėmis silpnybėmis. Taip mes galime visiškai save atiduoti – tokie, kokie esame, – Tėvui, kuris maloniai priima šią auką.

Jis buvo alkanas; visatos Kūrėjas, visų kūrinių Viešpats alkanas! Viešpatie, aš Tau dėkoju, kad Dievo įkvėptas šventasis autorius primena šią detalę, tai skatina mane labiau Tave mylėti, žadina karštą troškimą žavėtis Tavo švenčiausiu Žmogiškumu! Perfectus Deus, perfectus homo²⁵, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, turintis kūną ir kraują kaip jūs ir aš.

Jėzus iš vakaro daug dirbo ir kelyje pajuto alkį. Šio poreikio pastūmėtas, Jis eina prie figmedžio, kurio puošni lapija spindi iš tolo. Šv. Morkus mums sako, jog buvo dar ne figų metas²⁶, bet mūsų Viešpats prieina prie medžio, labai gerai žinodamas, kad šiuo metų laiku figų neras. Išvydęs, jog medis bevaisis, nors iš pažiūros ir atrodo vaisingas, Jis taria: tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!²⁷

Tokia griežta ištarmė! Kad niekada neduotum vaisiaus! Kokia turėjo būti mokinių reakcija, juk šiais žodžiais bylojo Dievo Išmintis! Jėzus prakeikia šį medį, nes išvydo tik tariamą vaisingumą, tik lapus. Taigi mes suvokiame, kad neveiksmingumas nedovanotinas. Kai kas gal sako: man trūksta žinių… Tai ne pasiteisinimas! Arba skundžiasi: aš sergu, mano menki gabumai, nėra palankių sąlygų, mano netinkama aplinka… Šie pasiteisinimai taip pat nieko verti! Vargas tam, kuris puošiasi netikro apaštalavimo lapais, kuris giriasi tariamai vaisingu gyvenimu, visai nesistengdamas duoti vaisių! Lyg ir naudingai leidžia laiką, kažką veikia, organizuoja, suranda naujų būdų visoms problemoms spręsti… bet tai – bevaisė veikla. Jų darbams trūksta antgamtiškumo.

Prašykime Viešpatį, kad būtume sielos, pasiruošusios dirbti didvyriškai. Nes žemėje gausu būtybių, į kurias iš arčiau įsižiūrėję, pamatysime tik didelius, blizgančius lapus. Tiktai lapus, ir nieko daugiau. Sielos žvelgia į mus su viltimi pasotinti alkį, kuris yra Dievo alkis. Niekada nepamirškite, kad mums prieinamos visos priemonės: Viešpaties malonė ir tikėjimo tiesų išmanymas, nors ir esame menki.

Vėl jums primenu, kad mums duota labai nedaug laiko; tempus breve est²⁸, gyvenimas žemėje trumpas, bet turint tas priemones tereikia geros valios, kad pasinaudotume progomis, kurias Dievas teikia. Nuo tada, kai mūsų Viešpats atėjo į šį pasaulį, mums ir visiems kitiems prasidėjo palankus metas, išganymo diena²⁹. Nenusipelnykime Dievo Tėvo priekaišto, pasakyto Jeremijo lūpomis: net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo!³⁰

Nėra nei blogų, nei netinkamų dienų: visos dienos yra geros tarnauti Dievui. Blogos dienos būna tik tos, kurias žmogus pats sugadina tikėjimo stoka, tingumu, neryžtingumu – tuo, kas jį atitraukia nuo darbo su Dievu, Dievui. Visuomet Viešpatį garbinsiu³¹! Laikas yra lobis, jis teka, srūva, bėga tarp mūsų pirštų kaip vanduo tarp uolų. Praeitis nutolo ir dabartis eina pro šalį. Rytojus greitai virs vakarykšte diena. Gyvenimas labai trumpas. Tačiau kiek daug galima padaryti per tą trumpą laiką iš meilės Dievui!

Joks pasiteisinimas negelbės. Viešpats mums davė viską: kantriai mokė, savo įsakymus išaiškino palyginimais ir nepaliaudamas mus ragino. Jis gali mums tarti kaip Pilypui: Jau tiek laiko aš su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!³² Atėjo metas iš tiesų dirbti, nesugaišti per dieną nė akimirkos, mielai, džiaugsmingai nešti dienos ir kaitros naštą³³.