Punktų sąrašas

Širdies išmintis

Patarlių knygoje parašyta: Kas yra išmintingos širdies, laikomas protingu žmogumi¹¹. Išmintingumo nepainiokime su bailumu ar drąsos stoka. Išmintingumas pasireiškia įpročiu, skatinančiu deramai elgtis: aiškiai užsibrėžti tikslą ir ieškoti tinkamiausių priemonių jam pasiekti.

Tačiau išmintingumas nėra aukščiausia vertybė. Visada turime klausti savęs: kam jo reikia? Juk esama ir netikro išmintingumo – jį veikiau turėtume vadinti gudrybe, kurią egoizmas pasitelkia kaip priemonę slaptiems kėslams pasiekti. Tada mūsų išmintingas įžvalgumas tik pablogina padėtį ir mums nupelno priekaištą iš šv. Augustino pamokslo: ar tu nori palenkti Dievo širdį, kuri visuomet yra garbinga, kad prisitaikytų prie tavo ištvirkimo?¹² Tai tariamas išmintingumas to, kuris mano, kad jam pateisinti užtenka jo vieno jėgų. Nelaikykite savęs išmintingais¹³, – sako šv. Paulius, – juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę¹⁴.

Tokia širdies išmintis, toks išmintingumas niekada nepavirs „kūniškuoju“ išmintingumu, apie kurį kalba šv. Paulius¹⁶: išmintingumu žmonių, kurie yra protingi, bet nepasitelkia proto, kad surastų ir pamiltų Viešpatį. Tikrasis išmintingumas atidus Dievo paskatoms, į kurias atidžiai įsiklausydama siela gauna išganymo pažadus: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams¹⁷.

Širdies išmintis padeda susivokti, vadovauja daugeliui kitų dorybių. Išmintingumas daro žmogų drąsų, bet atmeta beprasmę riziką; jis neatpalaiduoja nuo pastangų, būtinų norint gyventi pagal dieviškąjį planą. Išmintingojo susivaldymas nėra nei nejautrumas, nei mizantropija, jo teisingumas nėra kietas griežtumas, jo kantrybė nėra vergiškumas.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.

Šv. Jonas rašo, jog mokiniainepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“²⁷ Šis Kristaus gyvenimo epizodas mane džiugina. Šitaip kalba Jėzus Kristus, Dievas, jau turintis šlovingąjį kūną! „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.²⁸ Dabar mokiniai susivokia. Jie prisimena, ką daugybę kartų girdėjo iš paties Mokytojo lūpų: žmonių žvejai, apaštalai. Ir jie suvokia, kad viskas įmanoma, nes žvejybai vadovauja Jis.

Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“²⁹ Meilė atpažįsta iš tolo. Meilė pirmoji pajaučia ir atsiliepia. Tas apaštalas jaunuolis, paskatintas nuoširdaus jausmo Viešpačiui, – o jis mylėjo Kristų visa savo tyra ir švelnia širdimi, sušunka: „Tai Viešpats!“

Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą.³⁰ Petras – tai tikėjimas. Todėl šoka į vandenį, pagautas nuostabios drąsos. O ką galime padaryti mes, pilni Jono meilės ir Petro tikėjimo?