Punktų sąrašas
Vaistai nuo mūsų silpnybių
Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.
Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių12. Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.
Et viam Dei in veritate doces13; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere14 – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.
Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.
Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.
Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum15, visų dorybių motina, bei auriga virtutum16, visų gerų įpročių laidininku.
Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje37.
Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti38. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno39, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.
Šv. Tomas Akvinietis, In III Sententiarum, dist. 33, q. 2, a. 5.
Šv. Bernardas, Sermones in Cantica Canticorum, 49, 5 (PL 183, 1018).
Dokumentas atspausdintas https://escriva.org/lt/book-subject/amigos-de-dios/73517/ (2025-11-22)