Punktų sąrašas

Tvirtumas, ramumas, kantrybė, didžiadvasiškumas

Aptarsime keletą žmogiškųjų dorybių. Kol aš kalbu, jūs savo ruožtu bendraukite su mūsų Viešpačiu, melskite, kad padėtų mums visiems, padrąsintų įsigilinti į Jo Įsikūnijimo paslaptį, kad ir mes išmoktume būti gyvaisiais mūsų išgelbėti atėjusio Kristaus liudytojais tarp žmonių.

Krikščionio, kaip ir kiekvieno žmogaus, kelias nėra lengvas. Žinoma, kartais atrodo, jog viskas klostosi, kaip numatyta, bet dažniausiai tai trunka neilgai. Gyventi – tai reiškia susidurti su sunkumais, justi džiaugsmą ir liūdesį; tokioje kalvėje žmogus gali įgyti tvirtumo, kantrybės, didžiadvasiškumo,ramumo.

Tvirtas yra tas, kuris atkakliai daro tai, ką liepia sąžinė; tas, kuris darbą vertina ne tik pagal tai, kokią naudą iš jo gauna, bet ir pagal tai, kiek šis darbas naudingas kitiems. Kartais jis kenčia, bet ištveria; kartais galbūt lieja ašaras, tačiau pats jas sutvardo. Jis nepalūžta, jeigu prieštaravimai pasirodo nepakeliami. Prisiminkite pavyzdį iš Makabėjų knygos: senasis Eleazaras verčiau mirs, nei nusižengs Dievo įstatymui. Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos skirtis su gyvenimu, aš parodau, kad esu vertas savo senatvės ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus⁷.

Natūralumas ir paprastumas yra dvi nuostabios dorybės, kurios padeda žmogui priimti Kristaus žinią. O visa, kas painu, komplikuota, visi nuolatiniai išsisukinėjimai yra tartum siena, dažnai trukdanti išgirsti Viešpaties balsą. Prisiminkite, kaip Kristus priekaištauja fariziejams, kad jie gyvena iškreiptame pasaulyje, kuriame reikalaujama mokėti dešimtinę nuo kuokštelio mėtų, krapų ir kmynų, bet pamirštami svarbiausi įstatymo įpareigojimai, teisingumas ir tikėjimas; jie labai stengiasi išgriebti iš lėkštės uodą, bet praryja kupranugarį²².

Ne. Nei kilnus Kristaus nepažįstančiojo – ne dėl jo kaltės, – nei krikščionio gyvenimas neturėtų būti keistas. Tos žmogiškosios dorybės, apie kurias šiandien kalbame, skatina mus daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris stengiasi sakyti tiesą, būti sąžiningas, nuoširdus, stiprus, saikingas, dosnus, ramus, teisingas, darbštus ir kantrus, yra iš tiesų žmogus. Taip elgtis gali būti sunku, bet niekada nebus keista. Jei kas nors tuo stebisi, tai reiškia, kad jo žvilgsnį temdo slaptas bailumas ar nepakankamas tvirtumas.

Jei krikščionis siekia šių dorybių, jo siela atsiveria Šventosios Dvasios malonei, ir gerosios jo savybės stiprėja Šventajai Dvasiai bylojant į jo sielą. Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – švelnusis sielos šeimininkas²⁵ – apdovanoja savo dovanomis: išmintimi, supratimu, žinojimu, patarimu, maldingumu, tvirtumu ir Dievo baime²⁶.

Tada patiriame džiaugsmą ir ramybę²⁷ – linksmą ramybę, vidinį džiugesį, kartu su žmogiškąja džiaugsmo dorybe. Kai manome, jog viskas aplinkui griūva, išties negriūva niekas, nes Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė²⁸. Jei Dievas gyvena mūsų sielose, visa kita, kad ir kaip svarbu atrodytų, tėra atsitiktina, laikina; o su Dievu mes esame amžini.

Šventosios Dvasios maldingumo dovana padeda mums suvokti, kad esame Dievo vaikai. O Dievo vaikams nedera liūdėti. Liūdesys yra egoizmo apraiška; jei norime gyventi Viešpačiui, mums netrūks džiaugsmo, nors ir matysime savo klaidas, menkumą. Džiaugsmas persmelkia mūsų maldos gyvenimą, ir mums nelieka nieko kito, kaip dainuoti, nes mes mylime, o įsimylėjėliai mėgsta dainuoti.