Punktų sąrašas

Vienas iš Rašto žinovų, jau negalinčių atskirti Mozei apreikštų pamokymų nuo savo nevaisingos kazuistikos, iš minios kreipiasi į Viešpatį. Viešpats ramiai, oriai atsako šiam Įstatymo mokytojui: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai¹.

Dabar prisiminkite Mokytoją su savo mokiniais Aukštutiniame kambaryje. Vis labiau artėjant Kančios valandai, Kristaus, apsupto tų, kuriuos Jis myli, širdis įsiplieskia neapsakoma ugnimi: Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Jis mokiniams, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus².

Kad priartėtumėte prie Viešpaties skaitydami Evangeliją, aš jums patariu visuomet taip įsijausti į sceną, lyg būtumėte dar vienas jos veikėjas. Žinau daugybę sielų taip darant. Taigi, jūs pasinersite į scenos vyksmą, kaip Marija, klausanti Jėzaus žodžių, arba kaip Morta išdrįsite Jam atskleisti net menkiausius savo rūpesčius³.

Viešpatie, kodėl nauju vadini šį įsakymą? Kaip ką tik girdėjome, mylėti artimą jau buvo įsakyta Senajame Testamente. Be to, jūs prisiminsite, kad Jėzus dar savo viešo gyvenimo pradžioje praplėtė šį reikalavimą: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus⁴.

Viešpatie, leisk mums dar kartą klausti: kodėl ir toliau vadini nauju šį įsakymą? Tą naktį, kelios valandos prieš pasiaukodamas ant Kryžiaus, nuoširdžiai kalbėdamasis su tais, kurie, nors ir pilni silpnybių, netobulumų, kaip ir mes, Tave lydėjo iki Jeruzalės, Tu atskleidei netikėtą meilės mastą: kaip aš jus mylėjau. Tad kaip Apaštalai, Tavo neišmatuojamos meilės liudytojai, galėjo Tavęs nesuprasti!

Mokytojo pavyzdys ir pamokymai yra aiškūs ir tikslūs. Savo mokymą Jis pagrindė nuveiktais darbais. Ir vis dėlto aš ne sykį esu pagalvojęs, kad praslinkus net dvidešimčiai amžių, Jo priesakas tebėra naujas įsakymas, nes mažai kas stengėsi jį įgyvendinti. Kiti, dauguma jų, labiau buvo linkę dėtis ir tebesideda apie jį nieko negirdėję. Kaustomi suvešėjusio egoizmo, jie pareiškia: kam tie keblumai? Mums ir savo rūpesčių per akis.

Toks elgesys nedera krikščionims. Jei išpažįstame tą patį tikėjimą, jei iš tiesų trokštame žengti ryškiais pėdsakais, kuriuos Jėzus paliko žemėje, negalime tenkintis tik tuo, kad kitiems žmonėms padedame išvengti blogio, kurio mes patys nenorime. Tai daug, bet ir labai mažai, esame supratę, kad mūsų meilės matas – Jėzaus elgesys. Jis mums nesiūlo šios elgesio normos kaip tolimo tikslo, kaip visą gyvenimą trunkančios kovos vainikavimo. Todėl ir atkakliai kartoju, kad turite konkrečiai ryžtis – tai išeities taškas. Ir Viešpats tai laiko mūsų išskirtiniu požymiu: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.

Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, įsikūnijo, priėmė mūsų prigimtį, kad parodytų žmonijai visų dorybių pavyzdį. Jis mus ragina: mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies⁵.

Vėliau, apaštalams aiškindamas, pagal kokį požymį juos atpažins kaip krikščionis, Jis nesako: nes esate nuolankūs. Jis, neprilygstamas tyrumas, nekaltasis Avinėlis, – tobulo, be dėmės Jo šventumo niekas negalėtų sutepti – taip pat nepabrėžia⁶: jie žinos, kad jūs – mano mokiniai, nes esate skaistūs ir dori.

Šiame pasaulyje Jis buvo visiškai neprisirišęs prie žemiškųjų gėrybių. Būdamas visatos Kūrėjas ir Viešpats, Jis net neturėjo kur galvos priglausti⁷. Bet Jis nesako: jie žinos, kad jūs – maniškiai, nes nesate prisirišę prie turtų. Prieš skelbdamas Evangeliją⁸, Jis praleidžia dykumoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, laikydamasis griežčiausio pasninko. Taip pat nesako saviškiams: jie supras, jog tarnaujate Dievui, nes nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Apie tai, kas skiria apaštalus ir tikruosius visų laikų krikščionis nuo kitų žmonių, mes jau girdėjome: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus⁹.

Man atrodo, labai logiška, kad Dievo vaikus, kaip dabar tave ir mane, visuomet turėtų sujaudinti šis primygtinis Mokytojo raginimas. Viešpats nenusprendė, kad stebuklingi ir nepaprasti darbai bus Jo mokinių ištikimybės įrodymas, nors Jis suteikė jiems tokią galią Šventojoje Dvasioje. Taigi ką Jis jiems skelbia? Pažins, kad esate mano mokiniai, jei jūs vieni kitus mylėsite¹⁰.

Meilės visuotinumas

Artimaisiais, – sako šv. Leonas Didysis, – mes turime vadinti ne tik tuos, kurie su mumis yra susieti draugystės ar giminystės ryšiais, bet visus tos pačios, kaip ir mūsų prigimties, žmones... Tas pats Kūrėjas mus sutvėrė, tas pats Kūrėjas davė mums sielą. Mes visi džiaugiamės tuo pačiu dangumi ir oru, tomis pačiomis dienomis ir naktimis, ir nors vieni geri, kiti blogi, vieni teisingi, o kiti neteisingi, Dievas yra dosnus ir geras visiems²⁰.

Mes, Dievo vaikai, ugdomės įgyvendindami šį naują įsakymą; Bažnyčioje mes išmokstame tarnauti, bet ne būti aptarnaujami²¹, randame savyje jėgų mylėti žmoniją nauju būdu – tai Kristaus malonės vaisius. Mūsų meilė neturi nieko bendro nei su sentimentalumu, nei su paprasta draugyste ar dviprasmišku ketinimu padėti kitiems, kad patys sau įrodytume, jog esame už juos pranašesni. Iš tikrųjų mylėti – vadinasi sugyventi su savo artimu, gerbti, aš pabrėžiu, Dievo atvaizdą kiekviename žmoguje ir savo ruožtu padėti kitiems įžvelgti šį atvaizdą savyje, kad mokėtų kreiptis į Kristų.

Tad meilės visuotinumas yra apaštalavimo visuotinumas: mes turime įgyvendinti darbais ir iš tiesų didžiausią Dievo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą²².

Jei turime mylėti ir savo priešus, – galvoju apie tuos, kurie mus laiko savo priešais, nes aš nesu niekieno priešas, – tai dar stipriau turime mylėti tuos, kurie yra tik atokiau nuo mūsų, tuos, kurie mums nelabai patinka, tuos, kurių kitoniška kalba, kurie yra kitokios kultūros ar skirtingai ugdyti negu mes.

Kaip melstis

Kaip melstis? Nebijodamas suklysti sakau jums, kad yra daugybė maldos būdų. Tačiau norėčiau, kad mūsų malda būtų tikra Dievo vaikų malda, o ne veidmainių tuščiažodžiavimas, veidmainių, kuriems Jėzus sako: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę¹⁶. Tie, kurie elgiasi veidmainiškai, galbūt ir gali pakartoti maldos garsą, – rašė šv. Augustinas, – bet ne jos balsą, nes jam trūksta gyvasties¹⁷ ir troškimo vykdyti Tėvo Valią. Kai mes šaukiame „Viešpatie“, turėtume iš tiesų trokšti, jog tai, ką mūsų sieloje žadina Šventoji Dvasia, virstų tikrove.

Stenkimės, kad mūsų maldoje nebūtų nė šešėlio apgaulės. Pirmoji šio Viešpaties griežtai smerkiamo blogio šalinimo sąlyga yra pastangos aiškiai, tvirtai ir nuolat bjaurėtis nuodėme. Visomis išgalėmis, stipriai, nuoširdžiai, protu ir širdimi baisėkimės sunkia nuodėme. Pasidygėjimas, nepakanta lengvoms, bet sąmoningai padarytoms nuodėmėms taip pat turėtų būti giliai mumyse įsišaknijęs; šios silpnybės neatstumia nuo mūsų dieviškos malonės, tačiau silpnina kanalus, per kuriuos ši malonė mus pasiekia.

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.