Punktų sąrašas

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.

Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.