Punktų sąrašas

Nieko tokio, jei ir suklumpame, nes iš suklupus patirto skausmo pasisemiame tvirtybės, padedančios mums vėl pakilti ir skatinančios drąsiai tęsti kelionę. Nepamirškite, kad šventasis ne tas, kuris niekada neparpuola, bet tas, kuris visada nuolankiai ir su šventu atkaklumu keliasi. Patarlių knygoje rašoma, kad teisusis parpuola septynis kartus per dieną¹⁰, taigi tu ir aš, vargšės būtybės, neturime nei stebėtis, nei nusiminti dėl savo silpnybių, suklupimų. Žengsime pirmyn, jei ieškosime stiprybės Tame, kuris mums pažadėjo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!¹¹ Ačiū, Viešpatie, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹², nes Tu, ir tik Tu, mano Dieve, visada buvai mano stiprybė, mano prieglobstis, mano parama.

Būk nuolankus, jei iš tikrųjų nori, kad tavo vidinis gyvenimas tobulėtų. Nuolat pasitikėdamas prašyk pagalbos Viešpatį ir Jo palaimintąją Motiną, kuri yra ir tavo motina. Kad ir kiek skaudėtų žaizda, dar neužsivėrusi po paskutinio tavo suklupimo, vėl ramiai apkabink kryžių ir tark: Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu, kad nesustočiau, ištikimai atsiliepsiu į Tavo kvietimus, nebijodamas skardžių nei kasdienio darbo tariamos monotonijos, nei dagių, nei kelio žvirgždo. Aš tvirtai tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės ir kelio gale rasiu amžinąją laimę, džiaugsmą ir meilę.

O paskui to paties sapno metu rašytojas išvydo trečiąjį kelią: siaurą, duobėtą ir skardingą kaip antrasis. Keletas žmonių, nors patirdami daugybę išmėginimų, žengė juo oriai ir didingai. Tačiau jie prieidavo tą pačią baisią bedugnę, į kurią vedė pirmasis takelis. Šis kelias buvo veidmainių, tų, kuriems stinga grynos intencijos, tų, kurie apsimestinai uolūs, tų, kurie gadina dieviškuosius darbus, paversdami juos žemiškojo egoizmo ir savimeilės išraiška. Kaip kvaila įsitraukti į sunkų darbą, siekiant sužavėti kitus; didelėmis pastangomis laikytis Dievo įsakymų, trokštant žemiškojo atpildo. Tasai, kuris nori išpešti naudos iš dorybių, yra panašus į blogą verteivą, brangų daiktą parduodantį už kelis skatikus: užuot laimėjęs dangų, jis pasitenkino trumpalaikiu pagyrimu… Štai kodėl sakoma, kad veidmainių viltys tarsi voratinklis: reikia tiek daug pastangų jam išausti, o mirties vėjas vienu pūstelėjimu jį nusineša¹³.

Žvelgiant į tikslą

Aš primenu jums šias amžinąsias tiesas, nes noriu pakviesti rimtai panagrinėti priežastis, lemiančias jūsų elgesį, kad ištaisytumėt tai, kas taisytina, kiekvieną dalyką paversdami tarnavimu Dievui ir žmonėms, jūsų broliams. Viešpats praėjo pro pat mus, pažvelgė su meile ir pašaukė įšventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus¹⁴.

Gryninkite savo intenciją, viskuo rūpinkitės iš meilės Dievui, džiaugsmingai apkabindami kiekvienos dienos kryžių. Daugybę sykių tai esu kartojęs, nes manau, kad šios mintys turėtų būti įrėžtos krikščionių širdyse: kai prieštaravimus, fizinį ar dvasinį skausmą mes ne vien pakenčiame, bet, atvirkščiai, visa tai pasitinkame su meile, aukojame Dievui kaip atgailą ir už savo, ir už visų žmonių nuodėmes, – tokia kančia tikrai neslegia.

Nešame ne bet kokį kryžių, – Kristaus Kryžių, suvokdami ir guosdamiesi, kad Išganytojas ant savo pečių prisiima visą jo svorį. Mes bendradarbiaujame kaip Simonas Kirėnietis, kurį, grįžtantį iš darbo laukuose ir galvojantį apie pelnytą poilsį, privertė padėti Jėzui¹⁵. Savo noru būti Kristaus Kirėniečiu, petys į petį lydėti Jo kenčiantį išniekintą Žmogiškumą, – tai ne nelaimė mylinčiai sielai, tai rodo Dievo, kuris ją dėl šio pasirinkimo laimina, artumą.

Dažnai žmonės man sakydavo, jog nuostabą jiems kelia džiaugsmas, kurio – ačiū Dievui – kupini mano Opus Dei vaikai ir kuriuo užkrečia kitus. Kadangi tai akivaizdu, kaskart atsakau vis taip pat, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti: jie laimingi, nes nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nesileidžia įbauginami negandų, nes stengiasi nuolatos gyventi pasiaukojimo dvasia ir, nepaisydami savo pačių menkumo bei silpnumo, yra pasirengę atsižadėti savęs, kad krikščioniškąjį kelią padarytų lengvesnį ir malonesnį kitiems.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.