Punktų sąrašas

Šios dienos skaitinys man priminė Danielių tarp išbadėjusių liūtų, ir vydamas šalin pesimizmą (negalėčiau sakyti, kad kuri nors praėjusi epocha buvo geresnė, nes visos jos buvo ir geros, ir blogos) mąsčiau, kad šiais laikais daug liūtų yra laisvėje ir mes turime tarp jų gyventi. Tarp liūtų, tykančių ką nors praryti: tanquam leo rugiens circuit, quaerens quem devoret²⁵.

Kaip išsigelbėsime nuo šių plėšrūnų? Galbūt mums nenutiks kaip Danieliui. Nesu linkęs visur įžvelgti stebuklus, bet man patinka Dievo didingumas, ir suprantu, kad Jam būtų buvę lengviau numalšinti pranašo alkį arba padėti priešais jį valgį; bet Jis to nepadarė. Jis patvarkė taip, kad kitas pranašas Habakukas stebuklingai persikeltų iš Judėjos ir atneštų jam maisto. Ir nedvejodamas padarė didelį stebuklą, nes Danielius šioje duobėje atsidūrė ne atsitiktinai, o dėl velnio bendrininkų kėslų, nes Danielius buvo Dievo tarnas ir stabų griovėjas.

O mes, gyvendami normalų, paprastą krikščionišką gyvenimą be įspūdingų stebuklų, sėdami ramybę ir džiaugsmą, taip pat turime sugriauti daugybę stabų: nepakantumą, neteisingumą, tamsumą, savikliovą, kai žmogus pasipūtėliškai atsuka nugarą Dievui.

Nenuogąstaukite, nebijokite jokio blogio, net jeigu sąlygos yra siaubingos, baisesnės už tas, kurias Danielius patyrė narve kartu su plėšriais žvėrimis. Dievo rankos tokios pat galingos ir prireikus jos padarys stebuklų. Būkite ištikimi! Pilni nuoširdžios, tvirtos, džiaugsmingos ištikimybės Kristaus mokymui, tikėkite, kad dabartiniai laikai nėra blogesni už ankstesnius amžius ir kad Viešpats yra toks pat.

Aš pažinojau seną kunigą, kuris šypsodamasis sakydavo: Aš esu visada ramus, ramus. Taigi šitaip visada turėtume jaustis ir mes pasaulyje, apsupti išbadėjusių liūtų, bet nepraradę ramybės. Kupini meilės, tikėjimo, vilties, niekada neužmirštantys, kad prireikus Viešpats pagausins stebuklus.

Stebuklai kartosis

Jei mes nuolatos kovosime, siekdami šventumo kasdieniame gyvenime, kiekvienas pagal savo padėtį, užimamą pasaulyje, ir savo profesinėje veikloje, drįstu tvirtinti, kad Viešpats pavers mus įrankiais, gebančiais daryti, jei reikės, nepaprastus stebuklus. Mes grąžinsime šviesą akliesiems. Kiekvienas galėtų papasakoti daugybę pavyzdžių, kaip beveik nuo gimimo aklas praregi – išvysta Kristaus šviesos spindesį. Kitas buvo kurčias, dar kitas – nebylys, jie negalėjo girdėti, ar ištarti žodžio kaip Dievo vaikai… Išsigrynino jų pojūčiai – jie jau girdi ir kalba kaip žmonės, o ne kaip gyvuliai. In nomine Iesu!¹⁷ Jėzaus vardu apaštalai grąžina gebėjimą vaikščioti luošiui, negalėjusiam daryti nieko naudingo, ir – tinginiui, kuris žinojo, kokios jo pareigos, bet jų nevykdė… Viešpaties vardu, surge et ambula!¹⁸ – kelkis ir vaikščiok!

Dar kitas, miręs, jau atsiduodantis lavonu, išgirdo Dievo balsą, kaip tada, per Najino našlės sūnaus stebuklą: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“¹⁹ Mes darysime stebuklus kaip Jėzus, kaip pirmieji apaštalai. Šiuos stebuklus galbūt jau patyrėm – tu ir aš : gal mes buvome akli ar kurti, ar luoši, arba dvokėme kaip numirėliai, o Viešpaties žodis mus prikėlė iš mūsų sugniužimo. Jei mylime Kristų, nuoširdžiai Juo sekame, jei tik Jo, o ne savęs ieškome, Jo vardu galėsime kitiems perduoti tai, ką dovanai patys esame gavę.

Nuolat per pamokslus kalbėjau apie antgamtinę ir žmogiškąją galimybę, kurią Dievas, mūsų Tėvas, dovanoja savo vaikams – galimybę dalyvauti Kristaus Atpirkime. Mane apima džiaugsmas, kai randu apie tai bylojant Bažnyčios Tėvų raštuose: Krikščionys naikina gyvates, raudami blogį iš kitų širdies, skatindami gėriui… Pamatę, jog artimas pailso daryti gera, jie jam visokeriopai padeda ir sustiprina jį pavyzdžiu, jie uždeda rankas ant ligonių, kad išgydytų juos. Šie stebuklai juo didesni, kad vyksta dvasinėje plotmėje, teikdami gyvybę ne kūnams, bet sieloms. Ir jūs, jeigu neištišite, galėsite Dievo padedami daryti tokius stebuklus²⁰.

Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti, – tai kvietimas ir atsakomybė, kurią turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Bažnyčia nėra uždaras išrinktųjų ratas. Ar Didžioji Bažnyčia – tik mažytė žemės dalelė? Didžioji Bažnyčia – tai visas pasaulis²¹. Taip rašė šv. Augustinas ir dar pridūrė: kad ir kur eitum, ten yra Kristus. Tu turi paveldėjęs žemių ribas, ateik, valdyk visa su manimi²². Ar pamenate, kokie pilni buvo tinklai? Juose nebetilpo žuvys. Dievas karštai laukia, kad Jo namai būtų pilni²³; Jis yra Tėvas, Jis norėtų gyventi drauge su visais savo vaikais.