Punktų sąrašas

Žinoma, aš kalbu apie didingą ir sunkiai pasiekiamą tikslą. Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiant Dievo malonei, visa esybe į ją atsakydamas. Visa, kas vystosi, prasideda nuo mažų dalykų, – taip kalbėdamas apie vienybę su Dievu sako vienas pirmųjų amžių krikščionių rašytojų, – jie tampa nuolatiniu mūsų penu, kuris mums padeda augti ir vis tobulėti¹². Todėl tau ir sakau: jei nori elgtis kaip tikras krikščionis (o aš žinau, jog esi tam pasirengęs, net jei dažnai ir sunku nugalėti save arba priversti vargšą kūną eiti pirmyn), turi labai rūpintis net mažmožiais, nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų.

Sielos priklauso Dievui

Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.³¹ Jie tuojau sudeda žuvis prie Viešpaties kojų, nes tai Jo žuvys. Ir kad mes žinotume, jog sielos priklauso Dievui, jog niekas šioje žemėje negali jų savintis, kad Bažnyčios apaštalavimas – jos skelbiama Geroji naujiena ir išganingoji veikla paremta ne žmonių autoritetu, o Dievo malone.

Jėzus Kristus triskart klausia Petro, tarsi norėdamas jam suteikti dar vieną galimybę atsiteisti už tai, kad tris kartus Jo išsigynė. Petras jau suprato, koks jis silpnas, kokie paiki tie drąsūs pažadai. Štai kodėl jis viską atiduoda į Kristaus rankas. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu. <…> Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“³² O ką atsako Kristus? „Ganyk mano avinėlius. <…>Ganyk mano avis.“³³ Ne tavo, ne jūsų – mano! Nes Jis sukūrė žmogų, jį atpirko, Jis atpirko kiekvieną sielą, kartoju – kiekvieną savo Krauju.

Pasak donatistų, V amžiuje kovojusių prieš katalikus, Augustinui, Hipono vyskupui, nevalia skelbti tiesos, nes jis buvo didelis nusidėjėlis. O šv. Augustinas tarsi pakužda tikėjimo broliams tokį atsakymą: Augustinas yra Katalikų Bažnyčios vyskupas; jis neša savo naštą, už kurią turės duoti ataskaitą Dievui. Aš jį pažinau iš gerų žmonių. Jei jis yra blogas, pats tai žino; jei geras, vis tiek ne į jį savo viltį sudėjau. Nes pirmutinis dalykas, kurio išmokau Katalikų Bažnyčioje, – tai nedėti vilčių į žmogų.³⁴

Mes apaštalaujame, bet tai ne mūsų apaštalavimas. Ką galėtume pasakyti? Tai Kristaus apaštalavimas, mes esame tik vykdytojai, nes Jis to nori. Jis liepė mums: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“³⁵. Klaidos yra mūsų, o vaisiai – Viešpaties.

Išskyriau tarsi keturias pakopas, kurias reikia įveikti, kad susitapatintume su Kristumi: ieškoti, rasti, bendrauti, mylėti. Galbūt suprasite, jog esate dar tik pirmojoje pakopoje. Tada nedelsdami imkite ieškoti, ieškokite Viešpaties savyje iš visų jėgų. Jeigu tai darysite atkakliai, drįstu tvirtinti, kad Jį jau radote, ėmėte Jį mylėti, ir kalbėtis su Juo, esančiu danguje¹³.

Meldžiu Viešpatį, jog pasiryžtume brandinti sielose vienintelį kilnų siekį, vienintelį, vertą pastangų: būti šalia Jėzaus kaip Jo Palaimintoji Motina ir šventasis patriarchas Juozapas, visiškai savęs atsižadėję. Mes patirsime dieviškosios bičiulystės laimę, nugrimzdę į vidinį susikaupimą, puikiai derantį su mūsų profesinėmis bei pilietinėmis pareigomis, padėkosime Jam, kad taip jautriai ir aiškiai moko vykdyti mūsų Tėvo, kuris yra danguje, Valią.

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens³⁰, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą³¹. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą!³²

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.