Punktų sąrašas

Iš atminties nedyla diena, kai labai seniai, eidamas pasimelsti į Valensijos katedrą, atsidūriau prie garbingojo Ridauros kapo. Man papasakojo, kad paklaustas, kiek jam metų, šis tada jau labai senas kunigas tvirtai valensiečių tarme atsakydavo: „Poquets“ – „Visai nedaug! Tik tiek, kiek jų praleidau tarnaudamas Dievui“. Daugelis jūsų nesunkiai galėtų suskaičiuoti metus, prabėgusius nuo tada, kai ryžotės bendrauti su mūsų Viešpačiu, tarnauti jam pasaulyje, savo aplinkoje, dirbdami savo darbą ar atlikdami savo pareigas. Bet tai tik nereikšminga smulkmena. Užtat labai svarbu, kad lyg ugnimi išdegintume sielose vieną tiesą: Kristus visus žmones be išimties kviečia į šventumą, ir todėl kiekvienas iš mūsų turi tobulinti savo vidinį gyvenimą ir kasdien ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Ir ne bet kaip, ne vidutiniškai. Ir net ne labai gerai. Bet turime didvyriškai stengtis, stengtis pačia tikriausia šio žodžio reikšme.

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Žinoma, aš kalbu apie didingą ir sunkiai pasiekiamą tikslą. Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiant Dievo malonei, visa esybe į ją atsakydamas. Visa, kas vystosi, prasideda nuo mažų dalykų, – taip kalbėdamas apie vienybę su Dievu sako vienas pirmųjų amžių krikščionių rašytojų, – jie tampa nuolatiniu mūsų penu, kuris mums padeda augti ir vis tobulėti¹². Todėl tau ir sakau: jei nori elgtis kaip tikras krikščionis (o aš žinau, jog esi tam pasirengęs, net jei dažnai ir sunku nugalėti save arba priversti vargšą kūną eiti pirmyn), turi labai rūpintis net mažmožiais, nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.