Punktų sąrašas

Išmintingumas – būtina dorybė

Evangelijoje pagal šv. Matą, kurią girdėjome šiandien per Mišias, sakoma tunc abeuntes pharisaei, consilium inierunt ut caperent eum in sermone³, – tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje. Nepamirškite, jog tokių veidmainiškų gudrybių dažnai griebiamasi ir šiandien; manau, pasaulyje niekada neišnyks bloga fariziejų sėkla: ji visada buvo nepaprastai visli. Galbūt Viešpats leidžia jai vešėti norėdamas, kad mes, Jo vaikai, taptume apdairesni; juk išmintingumas yra būtina dorybė, kai reikia kam nors patarti, ką nors sustiprinti arba įspėti, įkvėpti ar paskatinti. Kiekvienas krikščionis, pasinaudodamas savo kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, su aplinkiniais žmonėmis turi elgtis kaip elgėsi apaštalas.

Dabar aš keliu savo sielą Dievop ir meldžiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Ji yra ir Bažnyčioje, ir kartu aukščiau nei Bažnyčia: Ji yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, kad ją saugotų, joje viešpatautų, ir būtų ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus, bet ir žmonių Motina. Tad meldžiu Dievą suteikti mums visiems tokio išmintingumo, ypač tiems, kurie nori dirbti Dievui visuomenės gyvenimo sūkuryje. Mums nepaprastai reikia mokytis išmintingumo.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Toliau skaitykime šv. Mato evangeliją: mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji⁹. Mane visada stebino šitoks cinizmas. Jie nori iškraipyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kalbą, prikibti prie kokio nors neapdairaus žodžio, bet užuot tiesiai pasakę tai, ką laiko neišsprendžiama problema, mėgina sutrikdyti Mokytoją liaupsėmis, kurios turėtų išsprūsti tik iš draugų lūpų ir dorų širdžių. Aš tyčia ilgėliau aptarinėjau šiuos niuansus, kad išmoktume būti ne įtarūs, bet išmintingi; kad nesileistume klastingai apgaudinėjami, nors toji klasta būtų dangstoma į tikrovę panašiomis frazėmis ar gestais, kaip ir dabar mūsų apmąstomame epizode: Tu nežiūri žmonių poaukščių, sako jie, Tu atėjai visiems žmonėms; niekas negali Tau sutrukdyti skelbti tiesą ir mokyti gero¹⁰.

Kartoju: turime būti išmintingi, bet ne įtarūs. Į visus žiūrėkite su didžiausiu pasitikėjimu, būkite kilnūs. Man krikščionio, ištikimo žmogaus žodis reiškia daugiau nei tikri šimto notarų parašai, aš visiškai pasitikiu kiekvienu, net jeigu vadovaudamasis šiuo kriterijumi gal kada nors ir buvau apgautas. Verčiau rizikuosiu ir pasikliausiu tuo, kuris nusipelno pasitikėjimo kaip žmogus ir Dievo vaikas, nors mano pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama. Ir dar niekada nenusivyliau taip elgdamasis.