Punktų sąrašas

Šv. Paulius, primindamas šią paslaptį, byloja džiaugsmingais žodžiais, kuriais šiandien galime gėrėtis, kiek mūsų širdis geidžia: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties⁸.

Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, dažnai rodo mums savo nuolankumo pavyzdį: mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies⁹. Tam, kad tu ir aš – mes visi – suprastume, jog tėra vienintelis būdas, kuris padeda pelnyti dieviškąją malonę – tai nuoširdus savo menkumo pažinimas. Jėzus atėjo už mus kęsti alkį ir maitinti kitus, Jis atėjo, kad pats trokštų, ir pagirdytų kitus, Jis atėjo apsivilkti mūsų mirtingumu ir aprengti kitus nemirtingumu, Jis atėjo vargšas, kad padarytų mus turtingus¹⁰.

Asiliukas vietoj sosto

Grįžkime prie Evangelijos. Pažvelkime į mūsų pavyzdį Jėzų Kristų.

Jokūbas ir Jonas, tarpininkaujant jų motinai, paprašė Kristų, kad leistų jiems sėdėti Jo kairėje ir dešinėje. Kiti mokiniai jais piktinosi. Ką gi atsakė mūsų Viešpats? Kas norėtų taptididžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį¹⁷.

Kitą sykį, pakeliui į Kafarnaumą, Jėzus galbūt ėjo prieky jų, kaip visuomet. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“¹⁸.

Ar toks Jėzaus elgesys nežadina jūsų meilės? Jėzus aiškina mokiniams tikėjimo tiesas ir, kad šie suprastų, pateikia gyvą pavyzdį. Jis pasikviečia vieną iš vaikų, lakstančių po tą namą, ir priglaudžia prie savo širdies. Kokia iškalbinga mūsų Viešpaties tyla! Ja viskas pasakyta: Jis myli tuos, kurie panašūs į vaikus; vėliau priduria, kad šiuo paprastumu, dvasios nuolankumu galop pelnoma galimybė apkabinti Jį ir Tėvą, esantį Danguje.

Artėjant Kančios valandai, norėdamas vaizdžiai parodyti savo karališkąją valdžią, Jis iškilmingai atjoja į Jeruzalę ant asilo! Juk buvo parašyta, kad Mesijas turįs būti nuolankumo karalius: Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio¹⁹.

Per Paskutinę vakarienę Kristus ruošėsi išsiskyrimui su savo mokiniais, o jie, kaip visada, vėl ėmė ginčytis ir aiškintis, kuris iš jų, išrinktųjų, yra svarbiausias. Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs²⁰.

Jis vėl moko pavyzdžiu, darbais. Jėzus nusilenkia ir su meile patarnauja savo mokiniams, kurie ginčijasi apimti pasipūtimo ir tuštybės. Paskui, sugrįžęs prie stalo, klausia: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‚Mokytoju’ ir ‚Viešpačiu‘, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“²¹. Toks mūsų Kristaus jautrumas mane jaudina. Juk Jis nesako: „Jei aš tai darau, ar jūs neturėtumėte dar labiau stengtis?“ Jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais, neverčia tarnauti: Jis švelniai prikiša šiems žmonėms dosnumo stoką.

Kaip ir dvylika savo pirmųjų mokinių, Jėzus gali mus pamokyti, ir Jis tai daro nuolat: exemplum dedi vobis²² – aš jums daviau nuolankumo pavyzdį. Aš tapau tarnu, kad jūs išmoktumėte romia ir nuolankia širdimi tarnauti visiems žmonėms.

Ar kartais, švento smalsumo pagautas, neklausi savęs,kaip Jėzus Kristusparodėšį meilės dosnumą? Šv. Paulius vėl mums atsako: Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones⁶. Mano vaikai, teužplūsta jus dėkingumas apmąstant šią paslaptį. Žinokite: Dievo visagalybė, didingumas, grožis, begalinė harmonija, didingi ir neišmatuojami Jo turtai – visas Dievas! – slypi Kristaus Žmogiškume, kad mums tarnautų. Visagalis kuriam laikui pridengė savo šlovę, kad palengvintų atperkantįjį susitikimą su savo kūriniais.

Pasak evangelisto šv. Jono, Dievo niekasniekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė⁷, pasirodydamas nustebusiems žmonėms: iš pradžių kaip naujagimis Betliejuje; paskui kaip vaikas, panašus į kitus vaikus; vėliau šventykloje kaip mąslus guvaus proto paauglys ir pagaliau kaip malonus ir patrauklus Mokytojas, kuris sujaudindavo entuziastingai Jį lydėjusias minias.

Užtenka kelių įsikūnijusio Dievo Meilės apraiškų, ir Jo dosnumas sujaudina mūsų sielą, uždega, švelniai sužadina mums atgailos skausmą dėl mūsų elgesio, dažnai niekingo ir egoistiško. Jėzus Kristus ryžtasi nusižeminti, kad iš menkystės iškeltų mus į Dievo vaikų, savo brolių orumą. Priešingai, ir tu, ir aš dažnai bei paikai didžiuojamės iš jo gautais gabumais ir talentais, paverčiame juos pjedestalu, kad išaukštintume save virš kitų, tarsi nuopelnas dėl kokių nors sąlygiškai tobulų darbų priklausytų išskirtinai mums: Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?⁸

Kai pagalvojame apie visišką Dievo pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą – kalbu, norėdamas skatinti, kad kiekvienas iš mūsų tai apmąstytų, atsižvelgdamas ir į save, išpuikėlio tuštybė, pasipūtimas atrodo baisi nuodėmė, nes toks žmogus – priešingybė Jėzui Kristui, kuris savo elgesiu parodė mums pavyzdį. Ramiai pagalvokite: Jis, būdamas Dievas, nusižemino. Žmogus, apdujęs iš puikybės, bet kokia kaina siekia būti išaukštintas ir nenori pripažinti esąs sukurtas iš prasto molio.

Štai mes consummati in unum¹, suvienyti to paties prašymo, tų pačių intencijų, pasirengę pradėti šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, vėl degame troškimu būti gerais įrankiais Jo rankose. Kaip man gera išpažinti savo tikėjimą Viešpačiu, esančiu Eucharistijoje. Būdami prieš Dievą Švenčiausiajame Sakramente, kurstykite širdyse karštą norą, kad jūsų maldos taptų stipriu impulsu, kuris nuskrietų per visą žemę ligi tolimiausių mūsų planetos kampelių, – kur tik esama žmonių, dosniai tarnaujančių Dievui ir sieloms. Nes nuostabus šventųjų bendravimas mus susieja – esame bendradarbiai, kaip sako šv. Jonas², ir mūsų pareiga – skleisti Viešpaties tiesą bei ramybę.

Mums verta pagalvoti, kaip turėtume sekti Mokytojo pavyzdžiu; jei iš tiesų trokštame plėsti Kristaus karalystę, verta stabtelėti, susimąstyti ir iš Viešpaties gyvenimo pasimokyti kai kurių dorybių, kad jomis spinduliuotų mūsų elgesys.