Punktų sąrašas

Nieko tokio, jei ir suklumpame, nes iš suklupus patirto skausmo pasisemiame tvirtybės, padedančios mums vėl pakilti ir skatinančios drąsiai tęsti kelionę. Nepamirškite, kad šventasis ne tas, kuris niekada neparpuola, bet tas, kuris visada nuolankiai ir su šventu atkaklumu keliasi. Patarlių knygoje rašoma, kad teisusis parpuola septynis kartus per dieną¹⁰, taigi tu ir aš, vargšės būtybės, neturime nei stebėtis, nei nusiminti dėl savo silpnybių, suklupimų. Žengsime pirmyn, jei ieškosime stiprybės Tame, kuris mums pažadėjo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!¹¹ Ačiū, Viešpatie, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹², nes Tu, ir tik Tu, mano Dieve, visada buvai mano stiprybė, mano prieglobstis, mano parama.

Būk nuolankus, jei iš tikrųjų nori, kad tavo vidinis gyvenimas tobulėtų. Nuolat pasitikėdamas prašyk pagalbos Viešpatį ir Jo palaimintąją Motiną, kuri yra ir tavo motina. Kad ir kiek skaudėtų žaizda, dar neužsivėrusi po paskutinio tavo suklupimo, vėl ramiai apkabink kryžių ir tark: Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu, kad nesustočiau, ištikimai atsiliepsiu į Tavo kvietimus, nebijodamas skardžių nei kasdienio darbo tariamos monotonijos, nei dagių, nei kelio žvirgždo. Aš tvirtai tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės ir kelio gale rasiu amžinąją laimę, džiaugsmą ir meilę.

O paskui to paties sapno metu rašytojas išvydo trečiąjį kelią: siaurą, duobėtą ir skardingą kaip antrasis. Keletas žmonių, nors patirdami daugybę išmėginimų, žengė juo oriai ir didingai. Tačiau jie prieidavo tą pačią baisią bedugnę, į kurią vedė pirmasis takelis. Šis kelias buvo veidmainių, tų, kuriems stinga grynos intencijos, tų, kurie apsimestinai uolūs, tų, kurie gadina dieviškuosius darbus, paversdami juos žemiškojo egoizmo ir savimeilės išraiška. Kaip kvaila įsitraukti į sunkų darbą, siekiant sužavėti kitus; didelėmis pastangomis laikytis Dievo įsakymų, trokštant žemiškojo atpildo. Tasai, kuris nori išpešti naudos iš dorybių, yra panašus į blogą verteivą, brangų daiktą parduodantį už kelis skatikus: užuot laimėjęs dangų, jis pasitenkino trumpalaikiu pagyrimu… Štai kodėl sakoma, kad veidmainių viltys tarsi voratinklis: reikia tiek daug pastangų jam išausti, o mirties vėjas vienu pūstelėjimu jį nusineša¹³.

Pamaldumas – vaikų meilės išraiška

Pamaldumas, kylantis iš dieviškosios mūsų sūnystės, yra esminė sielos nuostata, pakeičianti visą būtį – persunkianti visas mintis, troškimus, visus širdies polėkius. Ar esate matę, kaip vaikai nesąmoningai mėgdžioja savo tėvus, jų gestus, poelgius?

Taip daro ir geras Dievo vaikas. Nelabai suvokdami nei kaip, nei kokiu būdu pasiekiame nuostabaus sudievinimo, kuris mums padeda įvykius vertinti antgamtiniu tikėjimo požiūriu. Dėl to visus žmones imame mylėti taip, kaip juos myli mūsų dangaus Tėvas, o svarbiausia, jog kasdien vis labiau stengiamės artėti prie Viešpaties. Pabrėžiu: nesvarbu, kad esame silpni – mylinčios mūsų Tėvo rankos mus pakylėja aukštyn.

Esate pastebėję, kad vaikas ir suaugęs griūva skirtingai. Vaikams pargriūti vieni niekai: jiems tai nutinka dažnokai! Jei pargriuvęs vaikas pradeda žliumbti, tėvas pamoko: vyrai neverkia. Viskas baigiasi tuo, kad berniūkštis nurimsta, stengdamasis įtikti tėvui.

Užtat pažiūrėkite, kas būna, kai netekęs pusiausvyros pargriūva ant žemės suaugęs žmogus. Tikrai smagiai nusikvatotume, jei nesulaikytų užuojauta. Be to, kritimas gali turėti sunkių padarinių, juk senam žmogui kaulų lūžiai kartais pražūtingi. Vidiniame gyvenime mes visi turėtume būti quasi modo geniti infantes, kaip maži vaikai, kurie atrodo tarsi guminiai: jie džiūgauja net pargriuvę; jie tuoj pat atsikelia ir toliau juda kruta, nes žino, kad tėvai juos visada paguos.

Jei bandysime daryti kaip jie, klaidingi ir, beje, neišvengiami mūsų klaidingi žingsniai ir vidinio gyvenimo nesėkmės niekada nesukels kartėlio. Žinoma, mums bus skaudu, tačiau nepulsime į neviltį; šypsena suspindės mūsų lūpose, kai prisiminsime, kad esame mūsų Tėvo vaikai, apgaubti Jo Meilės, Jo didingumo, begalinės išminties ir gailestingumo. Per visus tarnavimo Viešpačiui metus aš išmokau būti Dievo vaiku. Dėl to ir jūsų prašau: būkite quasi modo geniti infantes, vaikai, trokštantys Dievo žodžio, Dievo duonos, Dievo maisto, Dievo tvirtumo, kad nuo šiol elgtumėtės kaip tikri krikščionys.

Būkite vaikai. Kuo vaikiškesni būsite, tuo bus geriau. Tai patirtis kunigo, turėjusio daugybę kartų atsikelti per šiuos trisdešimt šešerius metus, bandant uoliai vykdyti Dievo Valią – kokie trumpi ir drauge ilgi buvo tie metai! Man visada padėdavo įsivaizdavimas, kad dar tebesu vaikas, nuolat besiglaudžiantis prie savo Motinos, prie savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies.

Į didelius nuopuolius, kurie giliai, kartais nebeatitaisomai sužaloja sielą, mus pastūmėja puikybė, kai pasijuntame pernelyg subrendę, pernelyg pasitikintys savimi. Tada mes nepajėgiame prašyti pagalbos to, kuris galėtų ją suteikti – ne vien Dievo, bet ir draugo, kunigo. Tada vargšė siela, sutrikusi ir pasiklydusi, užsisklendžia savo nelaimėje.

Dabar pat prašykime Dievą, kad niekada neleistų mums pasijusti patenkintiems savimi, bet visuomet stiprintų Jo pagalbos, Jo žodžio, Jo duonos, Jo paguodos, Jo tvirtybės troškimą: rationabile, sine dolo lac concupiscite, sužadinkite savyje norą tapti vaikais. Patikėkite, tai geriausiai padeda nugalėti puikybę. Tai vieninteliai vaistai, kad mūsų elgesys būtų geras, didis, dieviškas. Iš tiesų sakau jums: jeiguneatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę¹⁴.

Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.

Skaistybė yra įmanoma

Mes visi tempiame aistrų naštą. Mes visi susiduriame su tais pačiais sunkumais, nesvarbu, kokio būtume amžiaus. Todėl turime kovoti. Prisiminkite, ką rašė šv. Paulius: datus est mihi stimulus carnis meae, angelus Satanae, qui me colaphizet¹⁶. Taigi man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.

Neįmanoma tyrai gyventi be Dievo pagalbos. Jis nori, kad būtume nuolankūs ir prašytume jos. Kupinas pasitikėjimo širdyje, be triukšmingų žodžių net dabar turi maldauti Švenčiausiąją Mergelę: Mano Motina, mano vargšė širdis paikai maištauja… Jei tu manęs neglobosi… Ir Ji tau pagelbės, kad būtum tyras ir eitum tuo keliu, į kurį esi Dievo pašauktas.

Mano vaikai, nuolankumo, nuolankumo! Mokykitės nuolankumo. Kad išsaugotumėte Meilę, būkite išmintingi, būkite budrūs ir nesileiskite užvaldomi baimės. Daugelis dvasinės literatūros klasikų demoną lygina su pasiutusiu šunimi, pririštu grandine: jei nesiartinsime, jis mums neįkąs, nors ir be paliovos lotų. Jei puoselėjate savo sieloje nuolankumą, vengsite progų nusidėti, turėsite drąsos nuo jų pabėgti ir kasdien šauksitės dangaus pagalbos, kad žengtumėte šiuo Meilės keliu.

Kartais mane patraukdavo švytinčios sportininko akys, reginčios kliūtis, kurias jis turėjo įveikti. Kokia pergalė! Net gražu žiūrėti, kaip jis nugali sunkumus! Šitaip į mus žiūri ir Dievas, kuriam patinka mūsų kova: mes visada būsime nugalėtojai, nes Jis mums niekada negaili savo visagalinčios malonės. Taigi visai nesvarbu, kad reikia grumtis, – Jis nepalieka mūsų vienų.

Tai kova, o ne atsisakymas veikti. Mūsų atsakas – džiaugsmingas teiginys, laimingas ir laisvas atsidavimas. Tu neturėtum elgtis taip, tarsi siektum vienintelio tikslo – vengti nuopuolio ar progos nusidėti. Tavo elgesys anaiptol negali virsti šaltu apskaičiuotu neigimu. Ar esi įsitikinęs, kad skaistumas yra dorybė ir kad ji turi augti ir tobulėti? Aš primygtinai sakau: neužtenka kiekvienam susilaikyti pagal savo padėtį, turime visada skaisčiai gyventi, būti dorovingi, didvyriška dorovingi. Ši nuostata yra teigiamas veiksmas, kuriuo maloniai atsiliepiame į dievišką prašymą: praebe, fili mi, cor tuum mihi et oculi tui vias meas custodiant¹⁹, mano vaike, duok man savo širdį, ir teveda tavo akys ramybės keliais.

Noriu tavęs paklausti: kaip atlaikai šią kovą? Gerai žinai, kad tavo kova jau laimėta, jei kovoji iš pat pradžių. Pavojaus šalinkis nedelsdamas, vos pajutęs pirmuosius aistros nutvilkinimus, ir net dar anksčiau. Be to, tučtuojau pasitark su savo sielos vadovu, o dar geriau, jeigu įmanoma, – nedelsdamas, nes jeigu jam visiškai atversi savo širdį, nebūsi nugalėtas. Vis kartojamas veiksmas sukuria įprotį, polinkį. Todėl turite kovoti, kad įgytumėte dorybės įprotį, apsimarinimo įprotį, kad neatstumtumėte Meilių Meilės.

Apmąstykite šį šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: Te ipsum castum custodi²⁰, – kad visada būtume budrūs, tvirtai pasiryžę išsaugoti šį lobį, kurį Dievas mums patikėjo. Per visą savo gyvenimą daugybę žmonių esu girdėjęs sakant:

„O, jei iš karto tam būčiau padaręs galą!“ Ir tai jie sakydavo kupini gėdos ir kančios.