Punktų sąrašas

Puikybė – štai priešas

O kas trukdo nuolankumui, šitam gerajam dievinimui? Puikybė. Tai didžioji nuodėmė, stumianti į blogąjį dievinimą. Puikybė mus verčia paklausyti galbūt dėl visai menkų dalykų to, ką kitados Šėtonas buvo kalbėjęs mūsų protėviams: atsivers jums akys, <…> ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta¹³. Šventajame Rašte pasakyta: puikybės pradžia yra nusisukimas nuoViešpaties¹⁴. Įsišaknijusi ši yda veikia visą žmogaus būtį ir galop tampa tuo, ką šv. Jonas vadina superbia vitae¹⁵, gyvenimo puikybe.

Puikybė? Bet kodėl? Šventajame Rašte esama tragiškų ir kartu komiškų žodžių puikybei pasmerkti: Kaip gali dulkės ir pelenai būti išdidūs? Net gyvam esant žmogaus kūnas irsta. Menka liga – gydytojas juokauja; šiandien karalius, o rytoj negyvas¹⁶.

Kai sieloje įsikeroja puikybė, nereikia stebėtis, kad jai iš paskos atseka visos ydos: šykštumas, nesaikingumas, pavydas, neteisingumas. Išpuikėlis bergždžiai bando užimti Dievo – To, kuris visoms būtybėms gailestingas, – sostą, geisdamas ten įsitaisyti, ir elgiasi įžūliai.

Turime prašyti Viešpatį, kad neleistų mūsų taip gundyti. Puikybė yra pati blogiausia ir juokingiausia nuodėmė. Kai mus apninka įvairiausi jos sukelti vaizdiniai, griebiamės veidmainysčių, mūsų širdis prisipildo tuštybės, imame elgtis kaip toji išdidėlė pasakėčios varlė, kuri tol pūtėsi prieš jautį, kol sprogo. Puikybė atgrasi net ir žmogiškuoju požiūriu: tas, kuris save iškelia aukščiau už visus ir už viską, nuolat žavisi pats savimi ir niekina kitus, kurie tik juokiasi iš tuščio jo pasipūtimo.

Kai girdime kalbant apie puikybę, galbūt įsivaizduojame despotišką, valdingą elgesį: audringais šauksmais sveikinamas nugalėtojas, kuris žengia kaip koks romėnų imperatorius, palenkdamas galvą po aukštomis arkomis, lyg bijodamas, kad jo šlovinga kakta nekliudytų balto marmuro.

Būkime realistai. Tokia puikybė yra nežabotos vaizduotės vaisius. Formos, su kuriomis turime kovoti, kur kas subtilesnės, bet dažniau pasitaikančios: tai puikybė, iškelianti savo, o ne artimo nuopelnus, tai pokalbių, minčių ir gestų tuštybė, tai ir kone liguistas jautrumas, kai žmogus jaučiasi įžeistas žodžių ir elgesio, kuriuose nesama jokio užgaulumo.

Visa tai gali būti, – ir iš tikrųjų yra – įprasta pagunda. Žmogus pats save laiko saule ir visko, kas jį supa, centru. Viskas privalo suktis apie jį. Ir neretai, liguisto troškimo skatinamas, jis netgi suvaidina skausmą, liūdesį ir ligą tik todėl, kad kiti juo rūpintųsi, jį lepintų.

Daugelį konfliktų dažno žmogaus vidiniame gyvenime sukuria vaizduotė: jie kažką pasakė, ką pagalvos, ar jie mane deramai vertina… Ir ši vargšė siela, pilna apgailėtinos tuštybės, kenčia dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Tas nelemtas nuolatinis jos maudulys užkrečiamas, nes ji neįstengia būti nuolanki, nes ji neišmoko pamiršti savęs, dosniai, visa esybe tarnauti kitam iš meilės Dievui.