Punktų sąrašas

Žinoma, aš kalbu apie didingą ir sunkiai pasiekiamą tikslą. Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiant Dievo malonei, visa esybe į ją atsakydamas. Visa, kas vystosi, prasideda nuo mažų dalykų, – taip kalbėdamas apie vienybę su Dievu sako vienas pirmųjų amžių krikščionių rašytojų, – jie tampa nuolatiniu mūsų penu, kuris mums padeda augti ir vis tobulėti¹². Todėl tau ir sakau: jei nori elgtis kaip tikras krikščionis (o aš žinau, jog esi tam pasirengęs, net jei dažnai ir sunku nugalėti save arba priversti vargšą kūną eiti pirmyn), turi labai rūpintis net mažmožiais, nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų.

Nuoširdumas su dvasiniu vadovu

Jūs puikiai žinote, kokios jūsų pareigos einant krikščionio keliu, nuolatos, ramiai vedančiu jus į šventumą. Jūs pasirengę beveik visiems sunkumams, nes jie atsiskleidžia jau pačioje kelio pradžioje. Dabar primygtinai prašau: leiskite, kad jums padėtų, vadovautų, sielos vadovui patikėkite visus kilnius sumanymus, siekius ir kasdienes problemas, darančias poveikį jūsų vidiniam gyvenimui, patirtas nesėkmes ir pergales.

Būkite labai nuoširdūs, pasikliaukite dvasiniu vadovavimu: nieko nesiimkite nepasitarę, visiškai atverkite sielą nebijodami ir nesigėdydami. Nepamirškite, jog kitaip tas kelias, toks lygus ir tiesus, pasidarys painus, vingiuotas, ir kas iš pradžių buvo menkniekis, galiausiai taps veržiančiu mazgu. Nemanykite, kad tie, kurie pasiklysta, yra ūmios nesėkmės aukos. Kiekvienas jų pasiklydo kelionės pradžioje arba ilgai buvo apleidęs sielą, taigi dorybių galia tolydžio seko, o ydų, priešingai, pamažu didėjo ir jis apgailėtinai parpuolė... Nuo vieno sukrėtimo namas iškart nesugriūva, o jei sugriūva, vadinasi, jo pamatai buvo jau išklibę arba jo gyventojai per ilgai buvo nerūpestingi, todėl gedimai, iš pradžių mažyčiai, pamažu ardė tvirtą statinį. Staiga užklupus audrai, o dar ir prapliupus smarkioms liūtims, namas galutinai sugriuvo, nes jis jau seniai buvo apleistas.²⁰

Ar prisimenate pasaką apie čigoną, kuris ėjo išpažinties? Apie išpažintį niekad nekalbama, bet toji buvo tik linksmas anekdotas. Be to, aš labai gerbiu čigonus... Vargšelis! Jis tikrai atgailavo. Pone kunige, aš nusidėjau, pavogiau apynasrį... Ne kažin kas, ar ne? O prie apynasrio buvo mulas... O paskui buvo kitas apynasris… ir dar vienas mulas. Taip iki dvidešimties. Mano vaikai, tas pat pasakytina ir apie mūsų elgesį. Vos tik leidžiame sau paimti apynasrį, atsiranda ir visa kita: ištisa virtinė blogų polinkių ir niekingų poelgių, kurie bjauroja žmogų ir daro jam gėdą. Taip atsitinka ir bendraujant su kitais: viskas prasideda nuo mažytės skriaudos, o galop kuo abejingiausiai atsukame vieni kitiems nugaras.

Sugaudykit mums lapes, tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi!²¹ Būkime ištikimi, labai ištikimi mažuose dalykuose. Jei stengsimės, išmoksime pasitikėdami pulti Mergelei Marijai į glėbį kaip jos vaikai. Juk iš pradžių priminiau, kad turime labai mažai metų, – tiek, kiek gyvename artimai bendraudami su Dievu. Tad suprantama, kad mūsų skurdumas ir menkumas stengiasi priartėti prie Mergelės Marijos, Dievo, o kartu ir mūsų Motinos, kuri kupina didybės ir švento tyrumo.

Galiu jums papasakoti kitą tikrą nutikimą; praėjo jau labai daug metų, bet kai kurių posakių griežtumas ir tiesmukumas paskatins jus susimąstyti. Vadovavau rekolekcijoms įvairių vyskupijų kunigams. Su meile laukiau jų ateinant, norėdamas, kad jie atvertų širdį, nuramintų savo sąžinę, nes ir kunigams reikia broliško patarimo, pagalbos. Pradėjau kalbėtis su vienu jų, šiurkštoku, bet labai kilniu ir nuoširdžiu. Raginau jį kalbėti, trokšdamas sutvarstyti žaizdas, kurių jis galbūt turėjo širdyje. Jis mane pertraukė ir prabilo maždaug tokiais žodžiais: Aš labai pavydžiu savo asilei. Ji tarnavo parapijai septyniose klebonijose, ir nieko čia nepridursi. Ak, kad aš būčiau tiek padaręs!

Reikliai patyrinėk savo sąžinę! Gal ir mes nenusipelnome tokio pagyrimo, kuriuo paprastas kaimo kunigas apdovanojo savo asilę. Mes tiek triūsėme, užėmėme tokius atsakingus postus, tu taip sėkmingai darbavaisi ir čia, ir kitur... bet ar Dievo akivaizdoje nerandi nieko, dėl ko turėtum gailėtis? Ar tikrai stengeisi tarnauti Dievui ir žmonėms, savo broliams, o gal tik pataikavai egoizmui, savigarbai, savo ambicijoms, rūpinaisi žemiškąja ir apgailėtinai trumpalaike sėkme?

Kalbu šiek tiek stačiokiškai vien todėl, kad pats trokštu dar kartą atlikti labai nuoširdų gailesčio aktą ir norėčiau, jog kiekvienas iš jūsų taip pat prašytų atleidimo. Matydami savo neištikimybę, regėdami tiek klaidų, silpnybių, tiek bailumo – kiekvienas savo! – nuoširdžiai kartokime Viešpačiui šv. Petro atgailos šauksmą: Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te!²² Viešpatie, Tu viską žinai! Tu žinai, kad Tave myliu, nors esu toks menkas. O aš drįstu pridurti: Tu žinai, kad Tave myliu kaip tik dėl savo menkumo, nes noriu atsiremti į Tave, Tave, kuris esi stiprybė: quia Tu es, Deus, fortitudo mea²³ – Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė. Nuo to ir pradėkime.

Kad klausytume Dievo

Skaitydami Šventąjį Raštą, pamatysime, jog nuolankumas yra būtina sąlyga, kad galėtume klausytis Dievo. Išmintis eina su kukliaisiais⁴, – skelbia Patarlių knyga. Būti nuolankiems – tai matyti save tokius, kokie esame, nieko nuo savęs neslėpti, žvelgti tiesai į akis. O suprasdami, kokie menki esame, mes atsiveriame Dievo didybei – tai mūsų didybė.

Kaip gerai tai suprato mūsų Motina, Švenčiausioji Jėzaus Motina, tobuliausioji būtybė iš visų, kurios egzistavo ir egzistuos žemėje! Marija šlovina galybę Viešpaties, kuris numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius⁵. Ji prabyla apie dieviškosios Apvaizdos veikimą savo gyvenime: jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos⁶.

Dievo nuolankumo akivaizdoje Marijos širdis prisipildo šventumo: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi⁷. Mergelės Marijos nuolankumas kyla iš neišmatuojamos malonės, kuri pasireiškia per Švenčiausiosios Trejybės Antrojo Asmens Įsikūnijimą nekaltosios Jo Motinos įsčiose.

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.

Kaip nugalėsime šias silpnybes? Pabrėžiu, nes tai svarbu: nuolankumu ir nuoširdumu per dvasinį vadovavimą bei Atgailos sakramentą. Prie tų, kurie vadovauja jūsų sieloms, eikite atvira širdimi, neužverkite jos, nes jei nebylus demonas ten įsitaisys, sunkiai jį iš ten išvarysite.

Atleiskite, kad vis kartojuosi, bet manau, jog savo galvoje turite ugninėmis raidėmis įrėžti mintį, kad tik nuolankumas ir nuo jo neatsiejamas nuoširdumas padės rasti tinkamų būdų, kurie nuves mus į pergalę. Demonas, įsibrovęs į sielą, viską sugadina. Bet, jeigu jį tuojau pat išgujame, viskas klostosi gerai; mes esame laimingi, gyvenimas vėl teka savo vaga. Būkime visada pasiutusiai nuoširdūs, bet kartu ir mandagūs.

Aš noriu, kad tai jums būtų aišku: ne tiek širdis ir kūnas man kelia nerimą, kiek puikybė. Būkite nuolankūs! Kai manysite esą visiškai teisūs, žinokite, kad jūs absoliučiai neteisūs. Plačiai atverkite širdį dvasiniam vadovavimui, nes, sakau jums, jei nebylus demonas į ją patenka, sunku išvaryti.

Prisiminkite nelaimingą apsėstąjį, kuriam negalėjo padėti mokiniai, tik Viešpats išgelbėjo jį pasninku ir malda. Tada Mokytojas atliko tris stebuklus: pirmąjį, kad jis girdėtų – juk kai mus valdo nebylus demonas, siela taip pat nenori girdėti, – antrąjį, kad kalbėtų, ir trečiąjį, kad velnias pasitrauktų.

Pirmiausia papasakokite tai, ką norėtumėte nuslėpti. Šalin nebylųjį demoną! Iš visai mažos problemos, ją svarstydami, padarote tarsi didžiulį sniego kamuolį ir jame užsisklendžiate. Kodėl? Atverkite savo sielą! Aš jums pažadu laimę, kurią teikia ištikimybė krikščioniškajam keliui, jei tikrai esate nuoširdūs. Paprastumas, nuoširdumas – tai būtiniausios savybės; turime visiškai atverti savo sielą, leisti, kad į ją įsismelktų Dievo saulė ir Meilės šviesa.

Ne visada reikia įtartinų paskatų, kad taptumėte nenuoširdūs, kartais užtenka vieno sąžinės paklydimo. Kai kurie žmonės taip išsiugdė, tikriau sakant, taip iškreipė savo sąžinę, kad uždarumas, nuoširdumo stoka jiems atrodo esą derami dalykai: jų manymu, tylėti yra gerai. Taip atsitinka net ir puikiai išugdytoms sieloms, toms, kurios pažįsta Dievą. Galbūt esama ir kitų priežasčių. Bet jie klysta. Nuoširdumas visada yra būtinai reikalingas, pasiteisinimai yra beverčiai, nors ir atrodo teisingi.

Baikime šį pokalbį, jo metu meldėme Tėvą, kad suteiktų mums malonę gyventi šiuo džiaugsmingu teigimu – krikščioniška skaistybės dorybe.

Maldaujame skaisčiausiosios Šventosios Marijos užtarimo. Kreipiamės į Ją, nekaltai pradėtąją – tota pulchra! – pagalbos. Žmonėms, kuriems kasdienėje nerimo kupinoje kovoje sunku būti nuolankiems, tyriems, nuoširdiems, džiaugsmingiems ir dosniems, aš jau seniai patariu: Tau atrodo, jog sukilo visos tavo gyvenimo nuodėmės. Neprarask vilties. Šaukis savo Motinos, Šventosios Marijos, pasitikėk ir atsiduok jai kaip vaikas. Ji suteiks ramybę tavo sielai.²⁷