Punktų sąrašas

Leiskite truputį nukrypti į šalį, bet šis nukrypimas bus visiškai deramas. Niekada neklausinėjau pas mane ateidavusių žmonių, kokios jų politinės pažiūros: manęs tai nedomina! Tokia mano nuostata atspindi tikrąją Opus Dei dvasią, – kuriai puoselėti per Dievo malonę ir gailestingumą esu paskyręs visas savo jėgas, norėdamas tarnauti Šventajai Bažnyčiai. Politinis aspektas man nerūpi, nes jūs, krikščionys, turite visišką laisvę ir nuo jos neatsiejamą asmeninę atsakomybę spręsti, kaip jums atrodo geriausia, visus politinius, visuomeninius, kultūrinius ir kitokius klausimus be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos nustato Bažnyčios mokymas. Jūsų sielos labui man rūpi vienintelis dalykas: kad neperžengtumėte tų ribų, nes tuomet atsirastų priešprieša tarp tikėjimo, kurį teigiate išpažįstą, ir jūsų darbų, ir tada aš jums be užuolankų tai pasakyčiau. Ši šventa pagarba pažiūroms, jeigu jos nenutolina jūsų nuo Dievo įstatymo, nesuprantama žmonėms, nežinantiems, kas yra tikroji laisvė, kurią Kristus mums pelnė ant Kryžiaus, qua libertate Christus nos liberavit¹⁸. Nesuvokiama ji ir visokiems sektantams, kurie stengiasi paversti dogmomis savo nuomones. Arba tiems, kurie smukdo žmogų, neigdami tikėjimo vertę ir palikdami ją priklausomą nuo šiurkščiausių paklydimų.

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Atsakomybė prieš Dievą

Pradžioje Dievas sukūrė žmogų, ir suteikė jam laisvą valią (Sir 15,14). Taigi žmogus nebūtų tuo, kuo yra, jei jis neturėtų laisvo pasirinkimo⁴². Mes esame atsakingi prieš Dievą už visus veiksmus, kuriuos laisvai atliekame. Niekur nepasislėpsi. Žmogus stovi prieš Dievą, ir turi apsispręsti, ar gyvens kaip Jo draugas, ar kaip priešas. Taip prasideda vidinės kovos kelias, kuris tęsiasi visą gyvenimą, nes tol, kol trunka kelionė žemėje, niekas nepasiekia savo laisvės pilnatvės.

Be to, krikščioniškasis tikėjimas mus skatina kovoti dėl kitų laisvės, pirmiausia grumtis su kiekviena apgaulinga prievarta skleidžiant tikėjimą. Jei mus reikia tempti prieKristaus, mes tikime nenoromis; tada naudojama prievarta, o ne laisvė. Galima nenoromis įeiti į bažnyčią, galima nenoromis prisiartinti prie altoriaus, galima nenoromis priimti Sakramentus. Bet tikėti gali tik tas, kuris nori⁴³. Aišku, kad pasiekus proto brandos, reikalinga asmeninė laisvė įžengti į Bažnyčią ir atsiliepti į nuolatinius Viešpaties mums siunčiamus kvietimus.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.