Punktų sąrašas

Teisingumas ir laisvės bei tiesos meilė

Nuo pat vaikystės – kaip sakoma Šventajame Rašte, nuo tada, kai turiu ausis ir galiu jomis girdėti²⁹, – esu girdėjęs daugybę ginčų dėl socialinio klausimo. Ir natūralu, nes tai labai sena tema. Socialinės problemos tikriausiai iškilo tada, kai žmonės ėmė burtis ir labiau išryškėjo amžiaus, proto, darbinių gebėjimų, interesų bei asmenybių skirtumai.

Nežinau, ar visuomenės pasiskirstymas į klases yra neišvengiamas; kad ir kaip ten būtų, apie tai kalbėti – ne mano darbas, tuo labiau čia, šioje koplytėlėje, kur susirinkome kalbėtis apie Dievą (niekada nenorėčiau savo gyvenimo susieti su jokia kita tema) ir su Dievu.

Galite manyti ką tinkami apie visus tuos dalykus, kuriuos Apvaizda paliko laisvai ir teisingai vertinti žmonėms. Tačiau, kaip Kristaus kunigas, privalau pakilti kiek aukščiau, priminti jums, – kad niekada negalime išsižadėti teisingumo, o prireikus turime elgtis net herojiškai.

Mūsų pareiga ginti visų žmonių asmeninę laisvę, nes Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi³⁰; jei nevykdysime šios pareigos, kokią teisę turėsim reikalauti laisvės sau? Taip pat turime skleisti tiesą, nes veritas liberabit vos³¹, tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais. Turime ginti kiekvieno žmogaus teisę egzistuoti, teisę dirbti ir ilsėtis, turėti pakankamai būtiniausių dalykų, kad būtų galima oriai gyventi, sukurti šeimą, susilaukti vaikų santuokoje ir juos užauginti, ramiai išgyventi ligų ir senatvės metą, siekti kultūros, įstatymo leidžiamais tikslais burtis į asociacijas su kitais piliečiais, o svarbiausia – pažinti ir nevaržomai mylėti Dievą, nes švari sąžinė visur, kiekviename dalyke atras Kūrėjo pėdsaką.

Kaip tik todėl būtina nuolatos kartoti – ir čia aš nepolitikuoju, tik skelbiu Bažnyčios doktriną, – jog marksizmas yra nesuderinamas su Kristaus tikėjimu. Ar gali būti kas priešiškesnio tikėjimui už sistemą, kuri visokiais būdais siekia iš žmogaus sielos išrauti mylinčio Dievo buvimą? Šaukite kuo garsiau, kad jūsų balsas būtų aiškiai girdimas: mums visiškai nereikalingas marksizmas teisingumui įgyvendinti. Priešingai, ši didžiulė klaida, besiremianti grynai materialistiniais, ramybės ir taikos Dievą neigiančiais sprendimais, tik trukdo siekti laimės ir žmonių santarvės. Krikščionybėje randame tikrąją šviesą, kuri visados duoda atsakymą į visus iškilusius klausimus: užtat nuoširdžiai stenkitės būti tikrais katalikais, non verbo neque lingua, sed opere et veritate³², mylėkite ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Nieko nesibaimindami kartokite tai kiekviena proga, o jei reikia, ir patys tų progų ieškokite.

Dieviškoji pedagogika

Nejausti neapykantos priešui, neatsilyginti blogiu už blogį, atsisakyti keršto, atleisti be pagiežos tada – bet, neapgaudinėkime savęs, dar ir dabar – buvo laikoma keistu elgesiu, per daug didvyrišku, neįprastu. Toks gali būti kūrinių menkumas! Jėzus Kristus, kuris atėjo išgelbėti visų žmonių ir trokšta krikščionis įtraukti į savo atperkamąjį darbą, norėjo išmokyti savo mokinius, taigi tave ir mane, didelės, nuoširdžios, kilnesnės, didingesnės meilės: mes turime mylėti vieni kitus, kaip Kristus myli kiekvieną iš mūsų. Tik taip, nors ir nerangiai sekdami Dievo pavyzdžiu, galėsime visiems žmonėms atverti savo širdį, mylėti tobulesniu, visiškai nauju būdu.

Tą nuostabią meilę, kuri toli gražu pranoksta ir didžiausią žmonių brolybę, ir būdo meilumą, įgyvendino pirmieji krikščionys. Mokydamiesi iš Kristaus Širdies, jie stipriai ir švelniai mylėjo vieni kitus. Antrojo amžiaus rašytojas Tertulianas perteikia mums pagonių žodžius, kuriuos jie kartojo, nustebintito meto tikinčiųjų elgesio, pilno antgamtinio ir žmogiškojo žavesio: Žiūrėkit, kaip jie myli vienas kitą¹¹.

Jei suvoki, kad ir šią akimirką, ir daug kartų per dieną tu nenusipelnai tokio pagyrimo ir kad tavo širdis deramai neatsiliepia į Dievo raginimus, turėtum susimąstyti, ar neatėjo metas pasitaisyti. Atsiliepk į šv. Pauliaus raginimą: Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškams¹², – tikėjimo broliams, kurie drauge su mumis yra mistinis Kristaus Kūnas.

Svarbiausias mūsų, kaip krikščionių, apaštalavimas pasaulyje, geriausias tikėjimo liudijimas, turėtų būti pastangos prisidėti prie to, kad Bažnyčioje pasklistų tikros meilės dvelksmas. Jei nemokame iš tikrųjų mylėti, jei esame linkę į kivirčus, šmeižtus, pilni kerštingumo, nors ir teigiame skelbiantys Gerąją Evangelijos Naujieną, ką galėsime patraukti į savo pusę?

Labai lengva, labai madinga tvirtinti, kad mylimi visi kūriniai, tikintieji ir netikintieji. Bet jei taip kalbantys nederamai elgiasi su savo tikėjimo broliais, ar jų elgesys nėra tik veidmainiškas plepumas? Priešingai, kai Kristaus Širdyje mylime tuos, kurie, kaip ir mes, yra to paties Tėvo vaikai, išpažįstantys tą patį Tikėjimą, yra tos pačios vilties paveldėtojai¹³, mūsų siela darosi tauresnė ir dega troškimu prie mūsų Viešpaties priartinti visus žmones.

Aš jums primenu meilės reikalavimus, ir galbūt kas nors pamanė, kad kaip tik šios dorybės trūksta ką tik pasakytiems žodžiams. Nieko panašaus. Kupinas švento išdidumo ir be klaidingai suvokto ekumenizmo aš noriu jums pasakyti, kad labai nudžiugau, kad Vatikano II Susirinkimo metu vėl labai rimtai susirūpinta ir svarstyta, kaip skleisti tiesą tiems, kurie yra nutolę nuo vienintelio Kelio – Jėzaus Kelio, nes aš labai trokštu visos žmonijos išganymo.

Taip, iš tiesų labai džiaugiausi, nes taip pat mačiau, kad susirinkimas patvirtino apaštalavimą, tokį brangų Opus Dei, – tai apaštalavimas ad fidem, kuris veda į tikėjimą ir nieko neatstumia – nei nekrikščionių, nei ateistų, nei pagonių, kad jie pagal išgales naudotųsi mūsų asociacijos¹⁴ dvasinėmis gėrybėmis. Visa tai siejasi su ilga skausmo ir ištikimybės istorija, apie kurią aš jau kitur kalbėjau. Štai kodėl, drąsiai kartoju, jog laikau veidmainišku ir melagingu uolumą, kuris skatina gražiai elgtis su toli nuo mūsų esančiais, visai sutrypiant ir niekinant tuos, kurie yra to paties tikėjimo, kaip ir mes. Taip pat negaliu patikėti, kad nuoširdžiai rūpiniesi paskutiniu patvorio elgeta, jei kankini savuosius, jei esi abejingas jų džiaugsmams, vargams ir sielvartams, jei nesistengi suprasti jų trūkumų, juo labiau kai jie neįžeidžia Dievo.

Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė¹⁵. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!¹⁶

Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį¹⁷. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Meilės praktika

Gerokai naivu įsivaizduoti, kad krikščioniškos meilės reikalavimai lengvai įvykdomi! Tai matyti ir iš santykių tarp žmonių, ir, deja, Bažnyčios aplinkoje. Jei meilė mums nelieptų tylėti, kiekvienas iš mūsų galėtume daug ką papasakoti apie žmonių nesutarimus, puolimus, neteisingumą, apkalbas, intrigas. Visus tuos dalykus matydami, turime pamėginti juos pataisyti, stengtis patys nieko neįžeisti, su niekuo šiurkščiai nesielgti, nežeminti to, kurį įspėjame.

Tai nėra nauja. Vos keliems metams praslinkus po Jėzaus Kristaus dangun žengimo, kai dar beveik visi apaštalai keliavo iš vienos vietovės į kitą, kai dar buvo neišblėsęs nepaprastas tikėjimo ir vilties uolumas, vis dėlto daugelis ėmė klysti iš kelio, nesilaikyti Mokytojo meilės įstatymo.

Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, – rašo šv. Paulius korintiečiams, – argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas : „Aš – Apolo“, – argi nesate vien žmogiški?²⁷, ar tai nėra elgesys žmonių, kurie nesupranta, kad Kristus atėjo panaikinti šio pasidalijimo? Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta²⁸.

Apaštalas neatmeta įvairovės: kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią²⁹. Bet šie skirtumai turi tarnauti Bažnyčios gerovei. Aš dabar jaučiuosi paskatintas prašyti Viešpaties – prisijunkite prie mano maldos ir jūs, jei norite, – jog neleistų, kad meilės trūkumas nevirstų raugėmis Jo tikinčiųjų sielose. Meilė yra krikščionių apaštalavimo druska; jeigu ji praranda skonį, kaip mes galėtume drąsiai stoti prieš pasaulį ir iškėlę galvą sakyti: čia yra Kristus?

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.

Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje³⁷.

Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti³⁸. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno³⁹, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.