Punktų sąrašas

Išmintingumas – būtina dorybė

Evangelijoje pagal šv. Matą, kurią girdėjome šiandien per Mišias, sakoma tunc abeuntes pharisaei, consilium inierunt ut caperent eum in sermone³, – tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje. Nepamirškite, jog tokių veidmainiškų gudrybių dažnai griebiamasi ir šiandien; manau, pasaulyje niekada neišnyks bloga fariziejų sėkla: ji visada buvo nepaprastai visli. Galbūt Viešpats leidžia jai vešėti norėdamas, kad mes, Jo vaikai, taptume apdairesni; juk išmintingumas yra būtina dorybė, kai reikia kam nors patarti, ką nors sustiprinti arba įspėti, įkvėpti ar paskatinti. Kiekvienas krikščionis, pasinaudodamas savo kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, su aplinkiniais žmonėmis turi elgtis kaip elgėsi apaštalas.

Dabar aš keliu savo sielą Dievop ir meldžiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Ji yra ir Bažnyčioje, ir kartu aukščiau nei Bažnyčia: Ji yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, kad ją saugotų, joje viešpatautų, ir būtų ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus, bet ir žmonių Motina. Tad meldžiu Dievą suteikti mums visiems tokio išmintingumo, ypač tiems, kurie nori dirbti Dievui visuomenės gyvenimo sūkuryje. Mums nepaprastai reikia mokytis išmintingumo.

Bažnyčios Motina

Mėgstu įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Mėgstu matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regiu, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Kaip švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą. Todėl Motina, o po Jos – Juozapas, geriau negu kas nors kitas suprato Kristaus Širdies jausmus, ir abu yra tiesiausias, sakyčiau, vienintelis kelias, vedantis pas Išganytoją.

Tegul Marijos siela būna kiekviename iš jūsų, – rašė šventasis Ambraziejus, – kad garbintumėte Viešpatį; tegul kiekviename būna Marijos dvasia, kad džiaugtumėtės su Dievu. Ir kita šio Bažnyčios Tėvo mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg drąsi, bet labai svarbi dvasiniam krikščionio gyvenimui: kūno požiūriu tėra vienintelė Kristaus Motina, tikėjimo požiūriu Kristus yra mūsų visų vaisius¹².

Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatins su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.

Aš jums papasakosiu nutikimą, kurį girdėjau iš vieno gero krikščionio, labai mylėjusio mūsų Motiną, bet menkai teišmaniusio teologiją.

„Leiskite man išlieti, kas slegia mano širdį, – sakė jis, – kaip mane liūdina kai kurie šiandien vykstantys dalykai. Rengiantis dabartiniam Susirinkimui ir jam prasidėjus, buvo pasiūlyta svarstyti Švenčiausiosios Mergelės temą. Taip, temą. Argi taip sako vaikai? Argi toks yra tikėjimas, kurį visada išpažino tikintieji? Nuo kada meilė Švenčiausiajai Mergelei yra tema, apie kurios tinkamumą leista diskutuoti?

Kas jau kas, bet šykštumas su meile visiškai nedera. Nebijau būti atviras. Jei elgčiausi kitaip, – toliau kalbėjo jis, – man atrodo, tai mūsų Šventosios Motinos įžeidimas. Buvo dar svarstoma, ar tinka, ar netinka Mariją vadinti Bažnyčios Motina. Nenoriu minėti daugiau smulkmenų. Bet argi Dievo Motina ir dėl to esanti visų krikščionių Motina nebus Bažnyčios Motina, – Bažnyčios, subūrusios visus, kurie buvo pakrikštyti ir atgimė Kristuje, Marijos sūnuje?

Nesuprantu, – tęsė jis, – iš kur atsirado tas apgailėtinas šykštumas, teikiant šį titulą mūsų Motinos garbei. Bažnyčios tikėjimas kitoks! Švenčiausiosios Mergelės tema! Argi vaikams šauna į galvą nagrinėti meilės motinai temą? Jie ją myli, ir to pakanka. O jeigu jie geri vaikai, visada labai ją mylės. Apie temą – ar schemą – diskutuoja tik pašaliniai, tie, kurie šaltai svarsto kokį nors klausimą.“ Tai to paprasto ir labai tauraus žmogaus žodžiai, tiesūs ir maldingi, nors ir ne visai teisingi.