Punktų sąrašas

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dažnai važiuodavau į Valensiją. Tada, neturėdamas jokių išteklių, meldžiausi visur, kur buvo galima, net tuščiame paplūdimyje, drauge su tais, kurie, kaip ir jūs dabar, susiburdavo apie mane. Tarsi pirmieji Mokytojo draugai, ar prisimenate? Šv. Lukas rašo, kaip iš Tyro su Paulium ėjo į Jeruzalę: Mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.¹⁹

Ir štai vieną vakarą, baigiantis dienai, prasidėjus nuostabiam saulėlydžiui, išvydome prie kranto artėjančią valtį. Iš jos iššoko keletas vyrų – jie buvo įdegę, stiprūs, peršlapę, pusnuogiai ir taip nugairinti jūros vėjo, jog atrodė lyg bronziniai. Vyrai ėmė traukti iš vandens blizgančių it sidabras žuvų pilną tinklą, kurį paskui save vilko valtis. Jie traukė energingai, iš visų jėgų, jų kojos klimpo į smėlį. Staiga atbėgo berniukas, taip pat labai įdegęs, čiupo už virvės rankelėmis ir ėmė nevikriai traukti. Šiurkštūs žvejai susijaudino ir leido darbuotis mažajam padėjėjui. Nenuvarė šalin, nors jis veikiau jiems trukdė.

Aš pagalvojau apie jus ir save, apie jus, tada dar man nepažįstamus, ir apie save, apie mus, kasdien „traukiančius virvę“ daugybėje sričių. Jei stosime prieš mūsų Viešpatį Dievą kaip tas berniukas, gerai žinodami, jog esame silpni, bet pasirengę būti jo bendradarbiais, lengviau pasieksime tikslą: išvilksime į krantą tinklą, kupiną vaisių, nes Dievo galybė padaro tai, ko mes neįstengiame.

Dėl visai kitų priežasčių, kurių čia nevardysiu, bet kurias gerai žino Jėzus, esantis tabernakulyje, gyvenimas leido man ypatingu būdu pasijusti Dievo sūnumi; patyriau džiaugsmą, galėdamas prisiglausti prie Tėvo širdies, kad pasitaisyčiau, apsivalyčiau, Jam tarnaučiau, kad suprasčiau visus žmones ir jiems atleisčiau, kupinas nusižeminimo ir Jo meilės.

Ir dėl to norėčiau pakartoti, jog ir jūs, ir aš turime suimti save į rankas, prabusti iš stingulio, į kurį pastūmėjo mūsų silpnumas, kuris taip lengvai mus užmigdė. Tada pradėsime kur kas giliau ir greičiau suvokti, kad esame tikri Dievo vaikai.

Jėzaus pavyzdys, Jo veikla tuose Rytų kraštuose mums padeda įsigilinti į šią tiesą. Jeigu priimame žmonių liudijimą, – skaitome Jono laiške, – tai Dievo liudijimas didesnis⁵. Koks gi yra tas Dievo liudijimas? Šv. Jonas vėl mums sako: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai⁶.

Visus savo gyvenimo metus aš stengiausi vadovautis šia džiaugsminga tiesa. Mano malda visada būdavo tokia pat, išskyrus vieną kitą niuansą. Aš sakydavau: Viešpatie, Tavo valia esu čia, Tu man patikėjai tą ar aną, ir aš pasitikiu Tavimi. Žinau, kad esi mano Tėvas; o juk vaikai visada ir visiškai pasitiki savo tėvais. Remdamasis kunigiška patirtimi, galiu patvirtinti, kad sielos, atsiduodamos į Dievo rankas, išsiugdo tvirtą, gilų ir ramų maldingumą, kuris skatina jas nuolat darbuotis Dievo garbei.

Jėzaus Kristaus pavyzdys

Quasi modo geniti infantes... Džiaugsmingai šią mintį visur skelbiau: mes esame maži Dievo vaikai. Mus džiugina ir žodžiai, skambantys Mišių liturgijoje: kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį⁷, įveikia sunkumus, pasiekia pergalę šiame didžiame mūšyje už sielų ir visuomenės ramybę.

Mūsų išmintis ir stiprybė kaip tik ir kyla iš žinojimo, kad Dievo akivaizdoje esame maži ir vargani. Tačiau būtent Jis mus ir ragina veikti su visišku pasitikėjimu ir skelbti Jėzų Kristų, Jo Viengimį Sūnų, nepaisant mūsų klaidų ir menkumo, tik reikia ryžtingai kovoti su tomis silpnybėmis.

Jūs dažnai girdėdavote mane kartojant patarimą iš Šventojo Rašto: discite benefacere⁸, – iš tiesų turime išmokti ir mokyti daryti gera. Pradėkime nuo savęs, atkakliai stengdamiesi suprasti, kokio gėrio privalome siekti sau, kiekvienam savo draugui bei kiekvienam žmogui. Aš nežinau geresnio būdo suvokti Dievo didybę, kaip išmokti tarnauti įsisąmoninus neapsakomą ir vis dėlto mums labai artimą tiesą: Jis yra mūsų Tėvas, o mes esame Jo vaikai.