Punktų sąrašas

Krikščionio kelias

Koks skaidrus Kristaus mokymas! Kaip esame pratę, atsiverskime Naująjį Testamentą, šį kartą Evangelijos pagal Matą 11 skirsnį: mokykitės iš manęs, nes ašromus ir nuolankios širdies⁴. Ar tu suvoki šiuos žodžius? Mes turime mokytis iš Jo, iš Jėzaus, mūsų vienintelio pavyzdžio. Jei nori žengti į priekį neklupdamas ir neklaidžiodamas, turi eiti tik ten, kur Jis ėjo, savo koją statyti į Jo pėdą, įsiklausyti į nuolankią ir kantrią Jo Širdį, semtis iš Jo įsakymų ir meilės šaltinio. Trumpai tariant, turi sutapti su Jėzumi Kristumi, turi stengtis iš tiesų virsti kitu Kristumi tarp žmonių, savo brolių.

Kad niekas nebūtų suklaidintas, perskaitysime kitą šv. Mato citatą. 16 skirsnyje Viešpats dar aiškiau byloja: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi⁵. Dievo kelias yra atsižadėjimo, apsimarinimo, pasiaukojimo, bet ne liūdesio ar nusiminimo kelias.

Žvelk į Kristaus pavyzdį nuo Betliejaus lopšio iki Kryžiaus ant Kalvarijos kalno. Apmąstyk Jo pasiaukojimą, patirtus sunkumus: alkį, troškulį, nuovargį, kaitrą, piktus kitų poelgius, nesupratingumą, Jo ašaras…⁶ Ir Jo džiaugsmą dėl visos žmonijos išgelbėjimo. Norėčiau, kad dabar į savo galvą ir širdį įsidėtum – dažnai apmąstytum ir įgyvendintum – šiuos šv. Pauliaus žodžius, kuriais jis kvietė efeziečius nedvejojant sekti Viešpaties pėdomis: Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui⁷.

Žvelgiant į tikslą

Aš primenu jums šias amžinąsias tiesas, nes noriu pakviesti rimtai panagrinėti priežastis, lemiančias jūsų elgesį, kad ištaisytumėt tai, kas taisytina, kiekvieną dalyką paversdami tarnavimu Dievui ir žmonėms, jūsų broliams. Viešpats praėjo pro pat mus, pažvelgė su meile ir pašaukė įšventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus¹⁴.

Gryninkite savo intenciją, viskuo rūpinkitės iš meilės Dievui, džiaugsmingai apkabindami kiekvienos dienos kryžių. Daugybę sykių tai esu kartojęs, nes manau, kad šios mintys turėtų būti įrėžtos krikščionių širdyse: kai prieštaravimus, fizinį ar dvasinį skausmą mes ne vien pakenčiame, bet, atvirkščiai, visa tai pasitinkame su meile, aukojame Dievui kaip atgailą ir už savo, ir už visų žmonių nuodėmes, – tokia kančia tikrai neslegia.

Nešame ne bet kokį kryžių, – Kristaus Kryžių, suvokdami ir guosdamiesi, kad Išganytojas ant savo pečių prisiima visą jo svorį. Mes bendradarbiaujame kaip Simonas Kirėnietis, kurį, grįžtantį iš darbo laukuose ir galvojantį apie pelnytą poilsį, privertė padėti Jėzui¹⁵. Savo noru būti Kristaus Kirėniečiu, petys į petį lydėti Jo kenčiantį išniekintą Žmogiškumą, – tai ne nelaimė mylinčiai sielai, tai rodo Dievo, kuris ją dėl šio pasirinkimo laimina, artumą.

Dažnai žmonės man sakydavo, jog nuostabą jiems kelia džiaugsmas, kurio – ačiū Dievui – kupini mano Opus Dei vaikai ir kuriuo užkrečia kitus. Kadangi tai akivaizdu, kaskart atsakau vis taip pat, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti: jie laimingi, nes nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nesileidžia įbauginami negandų, nes stengiasi nuolatos gyventi pasiaukojimo dvasia ir, nepaisydami savo pačių menkumo bei silpnumo, yra pasirengę atsižadėti savęs, kad krikščioniškąjį kelią padarytų lengvesnį ir malonesnį kitiems.

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Žvilgsnis į dangų

Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome³⁰. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.

Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš³¹. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant.

Visada, netgi apaštalų laikais, buvo eretikų, bandančių sunaikinti krikščionių viltį. Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas…³² Dieviškoji mūsų kelio esmė – Jėzus, kelias, tiesa ir gyvenimas³³ – yra tvirtas užstatas, kad Jis veda į amžinąją laimę, jei nesitraukiame nuo Jo.

Bet neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, vidinius prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais, nes nori mus padaryti pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi atėjo metas su meile priimti pasyvų apsimarinimą, tuos išbandymus, kurie iškyla mums nesitikint, kartais tyliai, subtiliai, o kartais įžūliai ir begėdiškai. Kaip avys apmėtomos akmenimis, kurie turėtų būti svaidomi į vilkus, taip ir Kristų sekantis žmogus patiria savo kailiu, jog tie, kurie turėtų mylėti, žeidžia jį nepasitikėjimu ir priešiškumu, įtarumu ir neapykanta. Jie šnairuoja į jį, tarsi jis būtų melagis, nes netiki, kad galima artimai bendrauti su Dievu, turėti vidinį gyvenimą. Užtat jie malonūs ir pakantūs ateistams ir laisvamaniams, nors šie dažnai elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.

Gal Viešpats net gali leisti, kad Jo mokinys būtų puolamas įvairiais būdais, neteikiančiais garbės tam, kuris jų griebiasi, – šmeižtu, melaginga propaganda, skleidžiama viešosios informacijos, – juk ne visiems žmonėms duotas taktas ir saikas.

Nenuostabu, kad tie, kurie skleidžia ginčytiną teologiją ir stabdžių nepripažįstančią moralę, pagal savo įgeidžius praktikuoja abejotiną liturgiją, hipišką elgseną ir neatsakingą valdymo būdą, taigi nieko keisto, kad jie skatina pavydumą, įtarumą, apkalbas, užgaulioja ir visaip žemina tuos, kurie kalba tik apie Jėzų Kristų.

Taip Jėzus ugdo saviškių sielas, teikdamas jiems vidinę ramybę ir džiaugsmą, nes jie labai gerai žino, jog demonai iš šimto melagysčių negali sukurpti vienos tiesos, ir Jis diegia jiems įsitikinimą, jog tik tada jie bus laimingi, kai nuspręs atsisakyti patogumų.