Punktų sąrašas

Šv. Paulius, primindamas šią paslaptį, byloja džiaugsmingais žodžiais, kuriais šiandien galime gėrėtis, kiek mūsų širdis geidžia: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties⁸.

Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, dažnai rodo mums savo nuolankumo pavyzdį: mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies⁹. Tam, kad tu ir aš – mes visi – suprastume, jog tėra vienintelis būdas, kuris padeda pelnyti dieviškąją malonę – tai nuoširdus savo menkumo pažinimas. Jėzus atėjo už mus kęsti alkį ir maitinti kitus, Jis atėjo, kad pats trokštų, ir pagirdytų kitus, Jis atėjo apsivilkti mūsų mirtingumu ir aprengti kitus nemirtingumu, Jis atėjo vargšas, kad padarytų mus turtingus¹⁰.

Artėjant Kančios valandai, norėdamas vaizdžiai parodyti savo karališkąją valdžią, Jis iškilmingai atjoja į Jeruzalę ant asilo! Juk buvo parašyta, kad Mesijas turįs būti nuolankumo karalius: Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio¹⁹.

Per Paskutinę vakarienę Kristus ruošėsi išsiskyrimui su savo mokiniais, o jie, kaip visada, vėl ėmė ginčytis ir aiškintis, kuris iš jų, išrinktųjų, yra svarbiausias. Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs²⁰.

Jis vėl moko pavyzdžiu, darbais. Jėzus nusilenkia ir su meile patarnauja savo mokiniams, kurie ginčijasi apimti pasipūtimo ir tuštybės. Paskui, sugrįžęs prie stalo, klausia: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‚Mokytoju’ ir ‚Viešpačiu‘, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“²¹. Toks mūsų Kristaus jautrumas mane jaudina. Juk Jis nesako: „Jei aš tai darau, ar jūs neturėtumėte dar labiau stengtis?“ Jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais, neverčia tarnauti: Jis švelniai prikiša šiems žmonėms dosnumo stoką.

Kaip ir dvylika savo pirmųjų mokinių, Jėzus gali mus pamokyti, ir Jis tai daro nuolat: exemplum dedi vobis²² – aš jums daviau nuolankumo pavyzdį. Aš tapau tarnu, kad jūs išmoktumėte romia ir nuolankia širdimi tarnauti visiems žmonėms.

Ar kartais, švento smalsumo pagautas, neklausi savęs,kaip Jėzus Kristusparodėšį meilės dosnumą? Šv. Paulius vėl mums atsako: Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones⁶. Mano vaikai, teužplūsta jus dėkingumas apmąstant šią paslaptį. Žinokite: Dievo visagalybė, didingumas, grožis, begalinė harmonija, didingi ir neišmatuojami Jo turtai – visas Dievas! – slypi Kristaus Žmogiškume, kad mums tarnautų. Visagalis kuriam laikui pridengė savo šlovę, kad palengvintų atperkantįjį susitikimą su savo kūriniais.

Pasak evangelisto šv. Jono, Dievo niekasniekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė⁷, pasirodydamas nustebusiems žmonėms: iš pradžių kaip naujagimis Betliejuje; paskui kaip vaikas, panašus į kitus vaikus; vėliau šventykloje kaip mąslus guvaus proto paauglys ir pagaliau kaip malonus ir patrauklus Mokytojas, kuris sujaudindavo entuziastingai Jį lydėjusias minias.

Užtenka kelių įsikūnijusio Dievo Meilės apraiškų, ir Jo dosnumas sujaudina mūsų sielą, uždega, švelniai sužadina mums atgailos skausmą dėl mūsų elgesio, dažnai niekingo ir egoistiško. Jėzus Kristus ryžtasi nusižeminti, kad iš menkystės iškeltų mus į Dievo vaikų, savo brolių orumą. Priešingai, ir tu, ir aš dažnai bei paikai didžiuojamės iš jo gautais gabumais ir talentais, paverčiame juos pjedestalu, kad išaukštintume save virš kitų, tarsi nuopelnas dėl kokių nors sąlygiškai tobulų darbų priklausytų išskirtinai mums: Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?⁸

Kai pagalvojame apie visišką Dievo pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą – kalbu, norėdamas skatinti, kad kiekvienas iš mūsų tai apmąstytų, atsižvelgdamas ir į save, išpuikėlio tuštybė, pasipūtimas atrodo baisi nuodėmė, nes toks žmogus – priešingybė Jėzui Kristui, kuris savo elgesiu parodė mums pavyzdį. Ramiai pagalvokite: Jis, būdamas Dievas, nusižemino. Žmogus, apdujęs iš puikybės, bet kokia kaina siekia būti išaukštintas ir nenori pripažinti esąs sukurtas iš prasto molio.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.