Punktų sąrašas

Prasidedanti Didžioji Savaitė, vis labiau artinanti prie Golgotoje įvyksiančio visos žmonijos Atpirkimo, man regis, yra itin tinkamas metas mums, tau ir man, apmąstyti būdus, kuriais Jėzus, mūsų Viešpats, mus išgelbėjo; apmąstyti Jo išties neapsakomą meilę varganiems kūriniams, padarytiems iš molio.

Memento, homo, quia pulvis es, et in pulverem reverteris¹, Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi – taip mus įspėjo mūsų Motina Bažnyčia prasidedant gavėniai, kad niekada nepamirštume, jog esame beveik niekas ir jog ateis diena, kai mūsų kūnas, dabar toks kupinas gyvybės, išsisklaidys kaip dulkių debesis, kurį sukelia mūsų žingsniai; mūsų gyvastis <…> ištirps tarsi migla, kurią nuveja saulės spinduliai².

Kristaus pavyzdys

Priminęs jums apie mūsų asmens nereikšmingumą, norėčiau išaukštinti jūsų akyse kitą nuostabų dalyką – dieviškąją visagalybę, kuri mus palaiko ir sudievina³. Paklausykite apaštalo žodžių: Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą⁴. Įsižiūrėkite į Mokytojo pavyzdį ir iškart suprasite, jog turime apie daug ką mąstyti visą savo gyvenimą, jog nuoširdžiai ryžtumės būti dosnesni. Nevalia iš akių išleisti tikslo, kurio turime siekti: mes visi turime stengtis būti panašūs į Jėzų Kristų, kuris, kaip jūs jau žinote, tapo vargdieniu, dėl tavęs ir dėl manęs kentėjo, parodydamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis⁵.

Krikščionio savitvarda

Širdies dosnumo, tikro neprisirišimo – štai ko prašo Viešpats. Mes to pasieksime, ryžtingai nutraukę lynus ir ploniausias gijas, kurie mus kausto prie mūsų pačių „aš“. Neslepiu, kad tokiam apsisprendimui reikia nuolatinės kovos, reikia pranokti savo pačių suvokimą, o tai yra sunkiau, negu atsižadėti labiausiai trokštamų materialinių gėrybių.

Neprisirišimas, apie kurį kalbėjo Mokytojas ir kurio Jis laukia iš visų krikščionių, be abejonės, pasireiškia ir išoriškai. Jėzus Kristus coepit facere et docere¹¹ – pirmiausia veikė, o vėliau mokė. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis atskleidė jį darbais. Jūs matėte Jėzų, užgimusį tvartelyje didžiausiame skurde, gulintį ėdžiose ant šiaudų. Vėliesniais Jo apaštalavimo metais tarp daugelio kitų pavyzdžių jūs prisiminsite, kaip aiškiai Jis perspėjo vieną iš tų, kurie norėjo būti Jo mokiniai ir sekti paskui Jį: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti¹². Apmąstykite ir tą Evangelijos sceną, kai apaštalai, norėdami numalšinti alkį, šabo dieną nusiskina kelias javų varpas¹³.

Elgdamiesi paprastai, kaip kiti žmonės, irvadovaudamiesiantgamtiniu požiūriu, mes sekame Jėzumi Kristumi, tikru Dievu ir tikru Žmogumi. Prisiminkite, koks paprastas Jo gyvenimas. Trisdešimt metų Jis pragyvena nepastebimai, niekam nekrisdamas į akis, kaip kiti darbininkai; mažame miestelyje visi pažįsta Jį kaip dailidės sūnų. Jo viešajame gyvenime nėra nieko keisto ir ypatingo. Jis buvo apsuptas draugų, kaip ir kiti žmonės, ir nesiskyrė nuo jų savo elgesiu. Ne veltui Judas, norėdamas Jį išskirti, susitarė dėl ženklo: Kurį pabučiuosiu, tai tas!²⁴ Jėzui neprikiši jokio įmantrumo, ir mane labai jaudina tai, kad mūsų Mokytojas elgėsi taip, kaip kiti paprasti žmonės.

Atsiliepdamas į ypatingą pašaukimą, Jonas Krikštytojas dėvėjo kupranugario vilnos apdarą, maitinosi skėriais ir lauko medumi. Išganytojas vilkėjo tuniką, valgė ir gėrė tą patį, ką kiti, džiaugėsi kitų laime, atjautė savo artimo skausmą, neatsisakydavo poilsio, kurį Jam pasiūlydavo draugai, ir visi žinojo, kad daugelį metų pelnėsi duoną savo rankomis, triūsdamas šalia dailidės Juozapo. Ir mes pasaulyje turime elgtis kaip mūsų Viešpats. Trumpai tariant, turime vilkėti švariais drabužiais, mūsų kūnas turi būti švarus, o ypač švari siela.

Viešpats, kuris moko nuostabaus neprisirišimo prie žemiškųjų turtų, drauge labai rūpinasi, – kodėl gi to neprisiminti, – kaip jų neiššvaistyti. Po duonos padauginimo stebuklo, kai taip dosniai buvo pasotinti kokie penki tūkstančiai vyrų, Jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir <…> pripylė dvylika pintinių²⁵. Jei atidžiai apmąstysite šią sceną, išmoksite nebūti šykštūs, be to, tapsite geri talentų ir materialinių gėrybių, kurias jums suteikė Dievas, valdytojai.

Neprisirišimas, kurio mokau apmąstęs mūsų Mokytojo pavyzdį, yra saikas, susitvardymas; tai nėra akivaizdus, akis badantis neturtas, už kurio slypi tinginystė bei apsileidimas. Tu turi rengtis pagal savo padėtį, atsižvelgdamas į aplinką, kurioje gyveni, į savo šeimą, darbą…, kaip ir tavo bendradarbiai, o kad patiktum Dievui, stenkis gyventi kaip pridera tikram krikščioniui, paprastai, be pasipūtimo: patikėkite, verčiau būti per daug negu per mažai uoliam. Kaip tu įsivaizduoji mūsų Viešpaties laikyseną? Ar niekada nesi pagalvojęs, kaip oriai Jis nešiojo tuniką, tikriausiai Švenčiausiosios Marijos išaustą? Ar pameni, kaip, būdamas pas Simoną, skundėsi, kad prieš sėdant už stalo Jam nepasiūlė vandens kojoms nusimazgoti?²⁶ Atkreipdamas dėmesį į šį mandagumo stygių, Jis mokė, kad meilė atsiskleidžia per smulkmenas; be to, parodė, jog paiso visuomenės papročių. Štai kodėl mes, tu ir aš, stengsimės neprisirišti prie turtų bei pasaulio pramogų, ir tai daryti nepabrėžtinai, be pozos ir keistenybių.

Man regis, įrodymas, kad mes jaučiamės esą pasaulio šeimininkai, ištikimi Dievo paskirti prievaizdai, yra rūpinimasis daiktais, kuriuos stengiamės tausoti, kad jie būtų naudingi, kuo ilgiau tarnautų, nesusidėvėtų, kad niekas nesugestų. Opus Dei centruose jūs rasite paprastą, jaukią ir labai švarią aplinką. Nepainiokime neturto su blogu skoniu ar nešvara! Tačiau suprantu, kad pagal savo išgales ir visuomeninę, šeimyninę padėtį tu turi vertingų daiktų ir jais rūpiniesi, prie jų neprisirišdamas.