Punktų sąrašas

Išmintingumas – būtina dorybė

Evangelijoje pagal šv. Matą, kurią girdėjome šiandien per Mišias, sakoma tunc abeuntes pharisaei, consilium inierunt ut caperent eum in sermone³, – tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje. Nepamirškite, jog tokių veidmainiškų gudrybių dažnai griebiamasi ir šiandien; manau, pasaulyje niekada neišnyks bloga fariziejų sėkla: ji visada buvo nepaprastai visli. Galbūt Viešpats leidžia jai vešėti norėdamas, kad mes, Jo vaikai, taptume apdairesni; juk išmintingumas yra būtina dorybė, kai reikia kam nors patarti, ką nors sustiprinti arba įspėti, įkvėpti ar paskatinti. Kiekvienas krikščionis, pasinaudodamas savo kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, su aplinkiniais žmonėmis turi elgtis kaip elgėsi apaštalas.

Dabar aš keliu savo sielą Dievop ir meldžiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Ji yra ir Bažnyčioje, ir kartu aukščiau nei Bažnyčia: Ji yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, kad ją saugotų, joje viešpatautų, ir būtų ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus, bet ir žmonių Motina. Tad meldžiu Dievą suteikti mums visiems tokio išmintingumo, ypač tiems, kurie nori dirbti Dievui visuomenės gyvenimo sūkuryje. Mums nepaprastai reikia mokytis išmintingumo.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Ar prisimenate palyginimą apie gailestingąjį samarietį? Ant kelio gulėjo žmogus, plėšikų sumuštas ir apvogtas ligi paskutinio skatiko. Vienas Senojo Įstatymo kunigas praėjo kita kelio puse; netrukus pražingsniavo ir levitas. Abu nuėjo sau, nepasirūpinę gulinčiuoju. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį⁶. Įsidėmėkite, jog Viešpats šį pavyzdį duoda ne keletui išrinktųjų, – Jis tučtuojau atsako tam, kuris klausė, mus visus pamokydamas: eik ir tu taip daryk!⁷

Todėl, pastebėję, kad mūsų pačių arba kitų žmonių gyvenime kažkas pašliję, kad kam nors reikia dvasinės ir žmogiškosios paramos, kurią mes, Dievo vaikai, galime ir turime suteikti, – stenkimės parinkti tinkamą pagalbos būdą ir ryžtingai, nuoširdžiai, su meile jį pritaikyti – tai bus akivaizdi apdairaus išmintingumo išraiška. Susiklosčius tokioms aplinkybėms negalima dvejoti. Klaidinga manyti, kad problemos išsispres žiūrint pro pirštus arba delsiant.

Išmintingas elgesys: atidengus žaizdą drąsiai dėti ant jos vaistus. Vos pastebeję bent mažiausius negalios požymius, elkitės paprastai, nuoširdžiai, – ir nesvarbu, ar jums teks gydyti, ar patys būsite gydomi. Tam, kuris Dievo vardu imasi gydyti, leiskite išvalyti žaizdą – tegul pradeda spausti iš tolo, paskui spaudžia vis arčiau ir arčiau, kol išbėgs visi pūliai, ir pagaliau užkrato židinys visiškai išsivalys. Pirmiausia šitaip derėtų elgtis patiems su savimi ir su tais, kuriems turime padėti skatinami teisingumo ar meilės: ypatingai meldžiuosi už tėvus ir motinas, už tuos, kurių pareiga yra mokyti ir auklėti.

Žmonių nuomonės baimė

Tegul jūsų nestabdo jokia veidmainiška priežastis: teikite pagalbą nesvyruodami. Tačiau viską darykite švelniai, be galo atsargiai, – kaip kad motinos tvarstydavo mūsų žaizdas ar žaizdeles, kai vaikystės laikais pargriūdavom žaisdami. Jei reikia palaukti keletą valandų, laukime; tik anaiptol ne ilgiau, nei būtina; delsimas rodytų jūsų ištižimą, bailumą, o ne išmintingumą. Nebijokite dezinfekuoti žaizdos, ypač jūs, kuriems patikėta ugdyti kitus.

Gali būti, kad tiems, kurie turi rūpintis kitais, bet nesiryžta ar nenori atlikti savo užduoties, kas nors klastingai pašnibždės į ausį: Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis...⁸ Nepriimkite tokio ironiško pagyrimo; tie, kas nesistengia uoliai vykdyti savo pareigos, nėra nei mokytojai, nes kitiems nerodo teisingo kelio, nei tiesakalbiai, nes dėl tariamo išmintingumo niekina normas, kurias šimtąkart patvirtino teisingi poelgiai, nugyventas amžius, geras vadovavimas, žmogaus silpnumo suvokimas ir meilė kiekvienai avelei. Visa tai skatina kalbėti, įsiterpti, rodyti susidomėjimą.

Netikrus mokytojus kausto baimė atskleisti visą tiesą; juos trikdo vien mintis, jog tam tikromis aplinkybėmis turės panaudoti skausmingą priešnuodį. Tokia nuostata – galite nė neabejoti – tikrai nėra nei apdairumas, nei maldingumas, nei išmintingumas; priešingai, ji atskleidžia bailumą, atsakomybės ir sveikos nuovokos stoką bei kvailumą. Tai būdinga žmonėms, kurie atsitikus didelei nelaimei, apimti panikos, siekia užkirsti kelią blogiui, bet jau būna per vėlu. Jie pamiršta, kad išmintingumo dorybė reikalauja laiku duoti patarimą, pakuždėtą ilgos ir brandžios patirties, rimtai apgalvotą ir aiškiai išsakytą.

Toliau skaitykime šv. Mato evangeliją: mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji⁹. Mane visada stebino šitoks cinizmas. Jie nori iškraipyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kalbą, prikibti prie kokio nors neapdairaus žodžio, bet užuot tiesiai pasakę tai, ką laiko neišsprendžiama problema, mėgina sutrikdyti Mokytoją liaupsėmis, kurios turėtų išsprūsti tik iš draugų lūpų ir dorų širdžių. Aš tyčia ilgėliau aptarinėjau šiuos niuansus, kad išmoktume būti ne įtarūs, bet išmintingi; kad nesileistume klastingai apgaudinėjami, nors toji klasta būtų dangstoma į tikrovę panašiomis frazėmis ar gestais, kaip ir dabar mūsų apmąstomame epizode: Tu nežiūri žmonių poaukščių, sako jie, Tu atėjai visiems žmonėms; niekas negali Tau sutrukdyti skelbti tiesą ir mokyti gero¹⁰.

Kartoju: turime būti išmintingi, bet ne įtarūs. Į visus žiūrėkite su didžiausiu pasitikėjimu, būkite kilnūs. Man krikščionio, ištikimo žmogaus žodis reiškia daugiau nei tikri šimto notarų parašai, aš visiškai pasitikiu kiekvienu, net jeigu vadovaudamasis šiuo kriterijumi gal kada nors ir buvau apgautas. Verčiau rizikuosiu ir pasikliausiu tuo, kuris nusipelno pasitikėjimo kaip žmogus ir Dievo vaikas, nors mano pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama. Ir dar niekada nenusivyliau taip elgdamasis.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kiekvienam – kas priklauso

Atidžiai perskaitykite Evangelijos epizodą, kad įsisąmonintumėte nuostabius pamokymus apie dorybes, kuriomis turėtų nušvisti mūsų elgesys. Po veidmainiškos liaupsių įžangos fariziejai ir Erodo šalininkai galiausiai pateikia Jėzui klausimą: pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?¹⁷Įsidėmėkite – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kaip jie gudrauja; juk nesako: paaiškink mums, kas yra gera, tinkama, teisinga; tik prašo: pasakyk, kaip tau atrodo. Jie apsėsti vienintelio noro – sugauti Jį kalboje ir paversti nedorėliu politinės valdžios akyse¹⁸. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“¹⁹.

Kaip matote, ši dilema ne nauja, o Mokytojo atsakymas aiškus ir nedviprasmiškas. Nėra – ir negali būti – prieštaros tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo žmonėms; tarp pilietinių teisių bei pareigų ir religinių pareigų; tarp pastangų kurti bei tobulinti laikinąją mūsų buveinę ir įsitikinimo, jog šis pasaulis yra tik kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę.

Čia dar kartą atsiskleidžia gyvenimo vientisumas, kuris – niekada nesiliausiu tai kartojęs, – yra svarbiausia sąlyga siekiantiems šventumo kasdieniame darbe, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jėzus nepripažįsta dvilypumo: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers²⁰. Jei krikščionis pasirenka tik Dievą, nuoširdžiai atsiliepdamas į Jo kvietimą, išskirtinis pasirinkimas jį skatina visą savo gyvenimą kreipti į Viešpatį ir kartu duoti savo artimui tai, kas jam teisėtai priklauso.