Punktų sąrašas

Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina¹⁰. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: iš to visi jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus¹¹. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata.

Jėzus, kuris yra pats tyrumas, netvirtina, kad Jo mokiniai bus atpažinti iš skaistaus gyvenimo. Jis, kuris yra pats nuosaikumas, kad net neturi kur galvos priglausti¹², kuris taip ilgai pasninkavo, budėjo ir meldėsi¹³, nesako apaštalams: jus pažins iš to, jog nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Tyras Kristaus gyvenimas buvo ir visada bus antausis kiekvienos epochos visuomenei, dažnai tokiai pat supuvusiai kaip mūsiškė. Jo nuosaikumas – kitas botago kirtis tiems, kurie nuolat puotaudavo, o persivalgę prisiversdavo vemti, kad vėl galėtų prisikimšti pilvą, patvirtindami šiuos šv. Pauliaus žodžius: jų dievas – pilvas¹⁴.

Jūs puikiai žinote, kad Jėzus Kristus yra pavyzdys mums, pavyzdys visiems krikščionims. Dažnai esate išklausę ir apmąstę šią tiesą. Be to, jūs ją aiškinote daugeliui sielų apaštalaudami savo žmogiška draugyste, persmelkta dieviškumo. Jūs apie ją primindavote kiekvieną kartą, kai tik prireikdavo ką nors broliškai įspėti, kad jūsų klausantysis galėtų palyginti savo elgesį su mūsų vyresniojo Brolio, su Marijos, Dievo ir mūsų Motinos, Sūnaus elgesiu.

Jėzus yra pavyzdys. Jis pasakė: discite a me¹, mokykitės iš manęs. Taigi šiandien aš noriu kalbėti jums apie dorybę, kuri, nebūdama nei vienintelė, nei svarbiausia, krikščioniškame gyvenime yra tarsi druska, apsauganti nuo gedimo, tai apaštališkos sielos bandomasis akmuo. Aš noriu kalbėti apie švento tyrumo dorybę.

Žinoma, dieviškoji meilė yra aukščiausia dorybė; tačiau skaistybė yra būdas sine qua non, būtina sąlyga užmegzti nuoširdų pokalbį su Dievu. Jos nesaugant, nesistengiant dėl jos kovoti, tarsi apankama, nes juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios².

Mes, padrąsinti Mokytojo mokymo, norime matyti skaisčiu žvilgsniu: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.³ Bažnyčia visada pateikia šiuos žodžius kaip kvietimą į skaistybę. Tyrą širdį išsaugo tie žmonės, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kurie turi visiškai švarią sąžinę arba mėgsta skaistybę. Kad išvystume Dievą, jokia dorybė nėra tokia būtina kaip ši.⁴

Kristaus pavyzdys

Viešpatį Jėzų Kristų, kol Jis gyveno žemėje, lydėjo prakeiksmai, Jis buvo visaip niekinamas. Prisimenate? Paleidžiami gandai, kad Jėzus elgiasi kaip maištininkas, sakoma, kad Jis yra demono apsėstas⁵. Arba pasišaipoma iš Jo begalinės Meilės apraiškų, Jis šmeižiamas, apšaukiamas nusidėjėlių draugu⁶.

Vėliau Jis, – tas, kuris yra atgailos ir nuosaikumo pavyzdys, – apkaltinamas lankęsis svečiuose pas turtuolius⁷. Be to, paniekinamai vadinamas fabri filius⁸, darbininko, dailidės, sūnumi, – tarytum tai būtų kokia blogybė. Jis neprieštarauja kaltinamas girtuokliavimu ir apsirijimu… Leidžiasi kaltinamas viskuo, tik ne skaistybės stoka. Todėl Jis privertė šmeižikus nutilti, kad joks šešėlis netemdytų šio nuostabaus tyrumo, skaidrumo, šviesos, meilės, kuri uždega visą pasaulį ir jį skaistina, pavyzdžio.

Mėgstu kalbėti apie šventąjį tyrumą remdamasis mūsų Viešpaties elgesiu. Jis itin jautriai įgyvendino šią dorybę. Tik prisiminkite, ką pasakoja šv. Jonas apie Jėzų, kuris fatigatus ex itinere, sedebat sic supra fontem⁹, nuvargęs po kelionės, prisėdo palei šulinį.

Susikaupkite ir pasistenkite įsivaizduoti šią sceną. Jėzus Kristus, perfectus Deus, perfectus homo¹⁰, – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – nualintas kelionės ir apaštalavimo. Gal ir jums taip kartais nutinka: pabaigę darbą, jaučiatės tokie nusikamavę, jog, regis, ilgiau nebegalite kęsti. Jaudinantis reginys – matyti nusikamavusį Mokytoją. Jis alkanas ir ištroškęs, todėl mokiniai nuėjo į gretimą kaimą paieškoti kokio nors maisto.

Tačiau labiau nei kūno nuovargis Jį degina sielų troškulys. Štai kodėl, vos atėjus nusidėjėlei samarietei, Kristaus kunigiška širdis paslaugiai atsiveria: pamiršęs nuovargį, alkį, troškulį, Jis ryžtasi išgydyti paklydusią avelę.

Apaštalams grįžtant iš miesto, Viešpats tebebuvo pasinėręs į šį kilnų meilės darbą. Jie net nustebo matydami Jį šnekučiuojantis su moterimi – mirabantur quia cum muliere loquebatur¹¹. Koks dėmesingumas! Kokia meilė nuostabiai švento tyrumo dorybei, kuri mums padeda būti stipresniems, tvirtesniems, veiklesniems, tinkamesniems dirbti dėl Dievo, imtis didelių dalykų!