Punktų sąrašas

Taip daugybės pagyrimų Jėzui, kurie buvę pasakyti Jo gyvenimo liudytojų, yra vienas, aprėpiantis visus. Turiu galvoje šūksnį, kupiną nuostabos ir entuziazmo, džiaugsmingai kartojamą nustebusios minios, regėjusios Jo stebuklus: bene omnia fecit³,– Jis visą gerai padarė: ir didžiuosius stebuklus, ir menkiausius kasdieniškus darbus, kurie niekam nekrinta į akis, Kristus atliko kaip perfectus Deus, perfectus homo⁴, tobulas Dievas, tobulas žmogus.

Mane žavi visas Viešpaties gyvenimas. Bet labiausiai mėgstu trisdešimt Jo slėpiningų metų Betliejuje, Egipte ir Nazarete. Šis ilgas laiko tarpas, vos paminimas Evangelijoje, atrodo nereikšmingas tiems, kurių žvilgsnis paviršutiniškas. O aš šį tylos gaubiamą mokytojo biografijos tarpsnį visada laikiau labai iškalbingu, labai pamokomu krikščionims. Tai buvo intensyvūs darbo ir maldos metai; Jėzus Kristus gyveno paprastai, kaip ir mes, – ir dieviškai, ir žmogiškai. Jis viską darydavo tobulai: ir triūsdamas kuklioje nežinomoje amatininko dirbtuvėje, ir vėliau bylodamas minioms.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Tad, mano mylimieji broliai, – vėl kalba šv. Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje²⁸. Jūs matote? Tai tikra pynė dorybių, išsiskleidžiančių, kai norime savo darbą pašventinti: tvirtumas, kad atkakliai darbuotumės, nepaisydami sunkumų, ir niekuomet nepultume į nusiminimą; susivaldymas, kad įveiktume patogaus gyvenimo pomėgį ir egoizmą; teisingumas, kad tinkamai atliktume pareigas Dievui, visuomenei, šeimai, kolegoms; išmintingumas, kad žinotume, ką reikia daryti kiekvienu atveju, ir neatidėliotume darbo… Ir visa tai, pabrėžiu, iš Meilės, jaučiant atsakomybę už darbo vaisius ir jo apaštališkąją svarbą.

Sakoma, kad poelgiai, o ne žodžiai byloja apie meilę. Ir aš manau, kad nėra ko daugiau čia pridurti.

Viešpatie, suteik mums savo malonę. Atverk mums Nazareto dirbtuvės duris, kad išmoktume Tavimi gėrėtis, Tavo Motina Švenčiausiąja Marija su šv. Juozapu, kurį labai myliu ir garbinu, – visus tris dirbančius šventą darbą. Tai sujaudins mūsų vargšes širdis. Mes Tavęs ieškosime ir Tave atrasime savo kasdieniame darbe, kurį, kaip Tu nori, paversime Dievo darbu, Meilės darbu.

Darbštumas, stropumas

Yra dar kitos dvi žmogiškosios dorybės – darbštumas ir stropumas, susipinančios į vieną – norą, pastangas kuo geriau panaudoti gabumus, kuriuos gavome iš Dievo. Tai dorybės, nes skatina gerai užbaigti tai, kas pradėta. O darbas, kaip nuolat kartoju nuo 1928 metų, nėra nei nelaimė, nei bausmė už nuodėmę. Apie tai, dar prieš Adomui sukylant prieš Dievą, rašoma Pradžios knygoje⁹. Pagal Dievo planą žmogus turėjo dirbti be atvangos, savo triūsu prisidėdamas prie didžiojo kūrimo darbo.

Darbštuolis gerai išnaudoja laiką, kuris yra ne tik pinigai, bet ir šlovė Dievui! Jis daro tai, ką reikia daryti, sutelkia jėgas ir dėmesį į darbą ne todėl, kad taip įpratęs ar kad prastumtų laiką, bet todėl, kad viską yra ramiai pasvėręs ir apmąstęs. Todėl jis yra ir stropus¹⁰. Žodis diligente primena lotynišką jo kilmę. Jis kilęs iš veiksmažodžio diligo, reiškiančio mylėti, vertinti, kruopščiai ir atidžiai pasirinkti. Stropus ne tas, kuris skuba, o tas, kuris dirba su meile, rūpestingai, tobulai.

Mūsų Viešpats, tobulas žmogus, pasirinko amatininko darbą, kurį, kaip ir kiti, dirbo uoliai, su meile visus metus, praleistus žemėje. Žmogiškas ir dieviškas Jo darbas mums aiškiai parodė, kad kasdienė veikla nėra beprasmiška, kad tai mūsų šventėjimo pagrindas, nuolatinė proga bendrauti su Dievu, savo proto ar rankų darbu Jį šlovinti ir garbinti.

Tikėjimo, Vilties ir meilės Mokytoja

Marija savo meile prisidėjo prie to, kad Bažnyčioje gimtų tikinčiųjų. Jie yra nariai Galvos [Kristaus], kurios tikroji, kūniškoji motina Ji yra¹⁵. Ji moko kaip Motina, ir kaip Motinos Jos pamokos tylios. Reikia turėti jautrią sielą, kad suprastume, ką Ji mums rodo veikiau savo darbais negu pažadais.

Tikėjimo mokytoja. Laiminga įtikėjusi¹⁶, – šitaip Ją pasveikino pusseserė Elzbieta, kai mūsų Motina nuėjo į kaimelį kalnuose jos aplankyti. Marijos tikėjimo išpažinimas buvo nuostabus: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei¹⁷. Gimus Sūnui, Ji regi Dievo didybę žemėje: gieda angelų choras, ir piemenys, ir šios žemės galingieji ateina pasveikinti Kūdikėlio. Bet netrukus Šventoji Šeima turi bėgti į Egiptą, kad išvengtų nusikalstamų Erodo kėslų. Paskui stoja tyla: trisdešimt ilgų paprasto gyvenimo metų, tokių pat kaip ir daugelio šeimų mažame Galilėjos kaime.

Šventoji Evangelija padeda mums suprasti mūsų Motinos pavyzdį: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje¹⁸. Stenkimės daryti taip kaip Ji – nuoširdžiai kalbėkimės su Viešpačiu apie viską, kas mums nutinka, net apie menkiausius įvykius. Neužmirškime, jog turime juos pasverti, įvertinti, pažvelgti į juos tikėjimo akimis, kad atrastume Dievo Valią.

Jei mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos. Šv. Jonas pasakoja, kad išvydę Kanos vestuvių stebuklą, kurį Jėzus padarė prašomas savo Motinos, mokiniai įtikėjo Jį¹⁹. Mūsų Motina visada užtaria mus prieš savo Sūnų prašydama, jog mus išklausytų ir mums pasirodytų, kad mes galėtume išpažinti: Tu esi Dievo Sūnus.