Punktų sąrašas

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis¹⁰;Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹¹, kaip liepia Dievo įsakymas: mylėk, atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas.

Jėzus pasiaukojo, tapo auka iš meilės. Ir tu, Kristaus mokiny, tu, Dievo mylimiausias sūnau; tu, kuris buvai atpirktas Kryžiumi; tu taip pat privalai būti pasirengęs išsižadėti savęs. Kad ir kokios aplinkybės susiklostytų, nei tu, nei aš, negalime elgtis savanaudiškai, miesčioniškai, gyventi ištaigiai, lengvabūdiškai… ir – tebus atleista man už atvirumą – kvailai! Jei sieki žmonių pagarbos, jei trokšti būti gerai vertinamas ar branginamas ir jei tau nereikia nieko daugiau, tik gyvenimo malonumų, – tu pasiklydai kelyje… Įeiti į šventųjų miestą, ilsėtis irviešpatauti per amžius kartu su Karaliumi gali tik sunkų, nelaimių kupiną kelią įveikusieji⁸.

Pasiryžk savo noru nešti kryžių. Kitaip tu tik sakysi, jog seki Kristumi, o tavo veiksmai šitai neigs; ir tau nepavyks nei artimai bendrauti su Mokytoju, nei iš tiesų Jį mylėti. Mes, krikščionys, turime žinoti: nesekame Viešpačiu, kai nemokame iš karto atsisakyti visų dalykų, į kuriuos pastūmėja įgeidžiai, tuštybė, savivalė, savanaudiškumas… Tenebūna nė vienos dienos, nepasūdytos apsimarinimo malone ir druska. Vyk šalin mintį, kad dėl to būsi nelaimingas. Menka toji laimė, jei nemoki nugalėti savęs, jei, užuot drąsiai paėmęs savo kryžių, leidiesi įveikiamas aistrų ir silpnybių.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.

Kad malda būtų konkretesnė, aš turiu įprotį – gal tai padės ir kam nors iš jūsų – materializuoti net ir dvasingiausius dalykus. Mūsų Viešpats taip darydavo. Jis mėgo mokyti palyginimais, paimtais iš aplinkos: apie piemenį ir avis, vynmedį ir šakeles, apie valtis ir tinklus, sėklą, kurią beria sėjėjas…

Dievo Žodis krito į mūsų sielą. Ar paruošėme jam žemę? Gal ten gausu akmenų? Gal ji užgožta erškėčių? Gal tai vieta, ištrypta niekingų žingsnių? Viešpatie, padaryk, kad mano žemės sklypelis būtų geras, derlingas, atviras lietui ir saulei; kad manyje įsišaknytų Tavo sėkla, kad išaugintų gražius javus.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės³⁰. Atėjo rugsėjis, ir ilgos, liaunos, lanksčios vynmedžių šakos ėmė svirti nuo vaisių kekių, jau metas vynuogių derliui nuimti. Pažvelkite į šias apsunkusių vynuogienojų šakeles, nes jas maitina kamieno syvai: tik dėl jų mažučiai ūgliai per keletą mėnesių virto švelniais sunokusiais vaisiais, kurie linksmins žmogaus akis ir širdį³¹. Galbūt ant žemės dar mėtosi kokių šakelių. Jos taip pat buvo vynuogienojai, bet dabar jos sausos, išdžiovintos rugpjūčio saulės. Tai vaizdžiausias nevaisingumo simbolis. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.³²

Lobis. Galvokite apie didžiulį džiaugsmą to, kuriam pasisekė jį rasti. Visi vargai, nerimas baigėsi. Jis parduoda viską, ką turi, ir perka šį lauką. Jo širdis plaka ten, kur slypi jo turtas.³³ Kristus yra mūsų lobis: mes galime mesti šalin viską, kas trukdo, kad sektume paskui Jį. Ir valtis, atsikračiusi visko, kas nereikalinga, plauks tiesiai saugaus Dievo Meilės uosto link.

Iš tikrųjų žavėdamiesi Švenčiausiuoju Jėzaus Žmogiškumu ir Jį mylėdami, vieną po kitos atrasime Jo žaizdas. Šiomis pasyvaus apsivalymo valandėlėmis, skaudžiomis, sunkiomis akimirkomis, kai mums iš akių rieda saldžios ir sykiu karčios ašaros, kurias stengiamės slėpti, norėsime įsismelkti į kiekvieną iš tų Švenčiausiųjų Žaizdų, kad atsigaivintume, apsivalytume Atperkančiuoju Krauju, kad sustiprėtume. Mes sulėksime ten kaip balandžiai, kurie, pasak Šventojo Rašto¹⁴, per audrą glaudžiasi uolų plyšyje. Slepiamės šiame prieglobstyje, kad pajustume Kristaus artumą, ir pamatysime, koks malonus Jo kalbėjimas koks gražus Jo veidas¹⁵, nes tie,kurie žino, kad Jo balsas švelnus ir malonus, yra gavę Evangelijos malonę, skatinančią juos sakyti: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius¹⁶.