Punktų sąrašas

Jei būdami šalia aukšto rango ir pagarbos verto asmens, žmonės ima geriau elgtis, tai kodėl Dievo, nuolat visur esančio akivaizda, kurią jaučiame visomis galiomis, kupini meilės ir dėkingumo, nepadaro mūsų geresnių, nesutaurina mūsų žodžių, poelgių ir jausmų?¹¹ Iš tikrųjų, jei į mūsų sąmonę būtų įsirėžę, kad Dievas mus mato, ir mes suvoktume, jog visas mūsų darbas vyksta Dievo akivaizdoje (niekas nepraslysta pro Jo akis), kaip rūpestingai pabaigtume darbus ir koks būtų mūsų elgesys Tai ir yra šventumo paslaptis, apie kurią aš kalbu šitiek metų: Dievas mus visus pakvietė Juo sekti, ragina mus, jus ir mane, kad, gyvendami pasaulyje, būdami paprasti žmonės, Kristų, mūsų Viešpatį, visados laikytume visų žmogaus veiksmų viršūne.

Dabar jūs geriau suprasite, kad jei kuris iš jūsų nemėgtų savo darbo, jei nejaustų pareigos dirbti kokį darbą, kad jį pašventintų, jei neturėtų profesinio pašaukimo, jam niekada nepavyktų įsiskverbti į doktrinos, kurią skelbia su jumis kalbantis kunigas, antgamtinę esmę, nes stigtų svarbiausios sąlygos – dirbti.

Tikėjimas yra antgamtinė dorybė, parengianti mūsų protą, kad jis galėtų priimti apreikštas tiesas, atsakyti „taip“ Kristui, kuris mums visiškai atskleidė Švenčiausiosios Trejybės išganymo planą. Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse⁵.

Tikėjimas nėra skirtas tik tam, kad apie jį būtų pamokslaujama: jį turime įrodyti darbais. Dažnai tam pristinga jėgų. Tada – vėl grįžtame prie Evangelijos: elkitės kaip jaunuolio epileptiko tėvas. Jis trokšta, kad jo sūnus būtų sveikas, viliasi, jog Kristus jį išgydys, ir vis dėlto neįstengia patikėti tokia laime. Bet Jėzus, visada prašantis tikėjimo, užkerta kelią abejonėms, kurias įžvelgia šioje sieloje: Tikinčiam viskas galima!³⁹ Viskas yra įmanoma: mes – visagaliai… Tačiau tik tada, kai esame pilni tikėjimo. Šis žmogus jaučia savo tikėjimą silpstant, bijo, kad jo dvejonės sutrukdys sūnui pasveikti. Ir pravirksta. Nesigėdykime tokių ašarų: jos yra meilės Dievui, atgailos pilnos maldos, nuolankumo vaisius. Vaiko tėvas su ašaromis sušuko: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!⁴⁰

Baigdami meditaciją ir mes tariame šiuos žodžius: Viešpatie, tikiu! Tu išmokai mane tikėti Tavimi ir nusprendžiau ištikimai Tave sekti. Dažnai maldaudavau Tavęs gailestingumo. Ir taip pat netikėdavau, kad galėtum padaryti tiek stebuklų savo vaikų širdyse. Viešpatie, tikiu! Tačiau padėk man tikėti dar labiau, dar stipriau!

Skirkime šią maldą Šventajai Marijai, Dievo Motinai ir mūsų Motinai, tikėjimo Mokytojai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.⁴¹

Be to, juk žinote, kaip sunku išvengti mėgdžiojimo. Žmonės net nesąmoningai mėgdžioja vieni kitus. Ar mes atmesime kvietimą sekti Jėzų? Kiekvienas stengiasi bent kiek panašėti į tą, kuris jį traukia, panašėti į pasirinktą pavyzdį. Mūsų elgesys priklauso nuo idealo, kurį kiekvienas iš mūsų yra susikūręs. Mūsų Mokytojas – Kristus: Dievo Sūnus, Švenčiausiosios Trejybės Antrasis Asmuo. Sekdami Kristų, gauname nuostabią galimybę dalyvauti meilės vyksme, kuris yra Vieno ir Trejybinio Dievo slėpinys.

Jei kartais jums pritrūksta jėgų sekti Jėzaus Kristaus pėdomis, tarkite keletą nuoširdžių žodžių tiems, kurie Jį gerai pažino, kai Jis buvo šioje žemėje. Pirmiausia Marijai, kuri Jį pagimdė mums. Taip pat apaštalams. Tarp atėjusių per šventes pagarbinti Dievo buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui²⁷. Ar tai nepadrąsina mūsų? Šie svetimšaliai, nedrįsdami patys prisistatyti Mokytojui, ieško gero tarpininko.

Bažnyčios Motina

Mėgstu įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Mėgstu matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regiu, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Kaip švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą. Todėl Motina, o po Jos – Juozapas, geriau negu kas nors kitas suprato Kristaus Širdies jausmus, ir abu yra tiesiausias, sakyčiau, vienintelis kelias, vedantis pas Išganytoją.

Tegul Marijos siela būna kiekviename iš jūsų, – rašė šventasis Ambraziejus, – kad garbintumėte Viešpatį; tegul kiekviename būna Marijos dvasia, kad džiaugtumėtės su Dievu. Ir kita šio Bažnyčios Tėvo mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg drąsi, bet labai svarbi dvasiniam krikščionio gyvenimui: kūno požiūriu tėra vienintelė Kristaus Motina, tikėjimo požiūriu Kristus yra mūsų visų vaisius¹².

Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatins su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.

Nemanykime, kad einant šiuo kontempliacijos keliu aistros nurims visam laikui. Klystume manydami, kad, trokšdami ieškoti Kristaus, Jį susitikę, su Juo bendraudami, jausdami Jo meilės švelnumą, tampame negalintys nusidėti. Nors jūs turite patirties, vis dėlto leiskite priminti: Dievo ir žmogaus priešas Šėtonas neprisipažįsta esąs nugalėtas, nenuleidžia rankų. Jis puola mus net tada, kai mūsų siela liepsnoja meile Dievui. Šėtonas žino, kad tokiu metu ne taip lengvai suklumpame, bet vis tiek viliasi: jei pavyks mus sukurstyti, kad įžeistume savo Viešpatį, tegu ir menkniekiu, tuomet galės mus pulti stipria nevilties pagunda.

Jei norite pasisemti patirties iš vargšo kunigo, trokštančio kalbėti tik apie Dievą, patariu jums: kai kūnas pabandys atgauti prarastas teises arba kai sukils puikybė, – o tai dar blogiau, – kuo greičiau slėpkitės dieviškosiose žaizdose, kurias Kristaus Kūne atvėrė vinys, prikalusios Jį prie Kryžiaus, ir ietis, persmeigusi Jam krūtinę. Prigluskite prie Viešpaties žaizdų, išliekite joms visą savo meilę, žmogišką... ir dievišką. Tai ir yra troškimas susivienyti su Kristumi, jaustis Jo broliu, to paties kraujo, tos pačios Motinos vaiku, – Motinos, kuri atvedė mus pas Jėzų.