Punktų sąrašas

Iš tikrųjų žavėdamiesi Švenčiausiuoju Jėzaus Žmogiškumu ir Jį mylėdami, vieną po kitos atrasime Jo žaizdas. Šiomis pasyvaus apsivalymo valandėlėmis, skaudžiomis, sunkiomis akimirkomis, kai mums iš akių rieda saldžios ir sykiu karčios ašaros, kurias stengiamės slėpti, norėsime įsismelkti į kiekvieną iš tų Švenčiausiųjų Žaizdų, kad atsigaivintume, apsivalytume Atperkančiuoju Krauju, kad sustiprėtume. Mes sulėksime ten kaip balandžiai, kurie, pasak Šventojo Rašto¹⁴, per audrą glaudžiasi uolų plyšyje. Slepiamės šiame prieglobstyje, kad pajustume Kristaus artumą, ir pamatysime, koks malonus Jo kalbėjimas koks gražus Jo veidas¹⁵, nes tie,kurie žino, kad Jo balsas švelnus ir malonus, yra gavę Evangelijos malonę, skatinančią juos sakyti: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius¹⁶.

Nemanykime, kad einant šiuo kontempliacijos keliu aistros nurims visam laikui. Klystume manydami, kad, trokšdami ieškoti Kristaus, Jį susitikę, su Juo bendraudami, jausdami Jo meilės švelnumą, tampame negalintys nusidėti. Nors jūs turite patirties, vis dėlto leiskite priminti: Dievo ir žmogaus priešas Šėtonas neprisipažįsta esąs nugalėtas, nenuleidžia rankų. Jis puola mus net tada, kai mūsų siela liepsnoja meile Dievui. Šėtonas žino, kad tokiu metu ne taip lengvai suklumpame, bet vis tiek viliasi: jei pavyks mus sukurstyti, kad įžeistume savo Viešpatį, tegu ir menkniekiu, tuomet galės mus pulti stipria nevilties pagunda.

Jei norite pasisemti patirties iš vargšo kunigo, trokštančio kalbėti tik apie Dievą, patariu jums: kai kūnas pabandys atgauti prarastas teises arba kai sukils puikybė, – o tai dar blogiau, – kuo greičiau slėpkitės dieviškosiose žaizdose, kurias Kristaus Kūne atvėrė vinys, prikalusios Jį prie Kryžiaus, ir ietis, persmeigusi Jam krūtinę. Prigluskite prie Viešpaties žaizdų, išliekite joms visą savo meilę, žmogišką... ir dievišką. Tai ir yra troškimas susivienyti su Kristumi, jaustis Jo broliu, to paties kraujo, tos pačios Motinos vaiku, – Motinos, kuri atvedė mus pas Jėzų.

Švenčiausioji Trejybė

Pradėjome melstis kalbėdami nuoširdžias, paprastas maldas, išmoktas vaikystėje, ir norėtume niekada jų nepamiršti. Malda, gimusi iš vaikiško naivumo, dabar rami ir stipri liejasi plačia vaga, nes auga draugystė su Tuo, kuris sakė: Aš esu kelias²⁸. Jei taip mylime Kristų, jei su dieviška drąsa slepiamės žaizdoje, kurią ietis atvėrė Jo šone, išsipildys Mokytojo pažadas: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.²⁹

Taigi mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį. Bendraudama su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, siela atsiveria Dvasios gaivintojos veikimui, Dvasios, kuri mums dovanoja save, nors ir nesame nusipelnę, – tai antgamtinės dovanos ir dorybės!