Punktų sąrašas

Darbštumas, stropumas

Yra dar kitos dvi žmogiškosios dorybės – darbštumas ir stropumas, susipinančios į vieną – norą, pastangas kuo geriau panaudoti gabumus, kuriuos gavome iš Dievo. Tai dorybės, nes skatina gerai užbaigti tai, kas pradėta. O darbas, kaip nuolat kartoju nuo 1928 metų, nėra nei nelaimė, nei bausmė už nuodėmę. Apie tai, dar prieš Adomui sukylant prieš Dievą, rašoma Pradžios knygoje⁹. Pagal Dievo planą žmogus turėjo dirbti be atvangos, savo triūsu prisidėdamas prie didžiojo kūrimo darbo.

Darbštuolis gerai išnaudoja laiką, kuris yra ne tik pinigai, bet ir šlovė Dievui! Jis daro tai, ką reikia daryti, sutelkia jėgas ir dėmesį į darbą ne todėl, kad taip įpratęs ar kad prastumtų laiką, bet todėl, kad viską yra ramiai pasvėręs ir apmąstęs. Todėl jis yra ir stropus¹⁰. Žodis diligente primena lotynišką jo kilmę. Jis kilęs iš veiksmažodžio diligo, reiškiančio mylėti, vertinti, kruopščiai ir atidžiai pasirinkti. Stropus ne tas, kuris skuba, o tas, kuris dirba su meile, rūpestingai, tobulai.

Mūsų Viešpats, tobulas žmogus, pasirinko amatininko darbą, kurį, kaip ir kiti, dirbo uoliai, su meile visus metus, praleistus žemėje. Žmogiškas ir dieviškas Jo darbas mums aiškiai parodė, kad kasdienė veikla nėra beprasmiška, kad tai mūsų šventėjimo pagrindas, nuolatinė proga bendrauti su Dievu, savo proto ar rankų darbu Jį šlovinti ir garbinti.

Kasdieniškas kelias

Kalbėjome apie žmogiškąsias dorybes. Galbūt kai kam atrodo, kad toks elgesys yra atsiribojimas nuo kasdieniškos aplinkos, kad tai svetimumas aplinkiniam pasauliui? Ne. Niekur neparašyta, kad krikščionis turi būti svetimas pasauliui. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo darbais ir žodžiais išaukštino dar vieną žmogiškąją dorybę, kurią aš labai branginu, – natūralumą, paprastumą.

Prisiminkite: mūsų Viešpats ateina į pasaulį kaip visi žmonės. Jo vaikystė ir jaunystė prabėga Palestinos miestelyje, kaip ir kitų čionykščių. Kristaus viešojo gyvenimo metais nuolat užsimenama apie Jo paprastą gyvenimą Nazarete. Kristus kalba apie darbą, rūpinasi savo mokinių poilsiu¹⁹. Visais pasitiki, nevengia pokalbių; prašo savo sekėjų netrukdyti vaikučiams prie Jo artintis²⁰. Tikriausiai prisimindamas savo vaikystę, Kristus pateikia palyginimą apie prekyvietėje žaidžiančius vaikus²¹.

Ar visa tai ne natūralu ir paprasta? Ar to negalime patirti kasdieniame gyvenime? Deja, žmonės pripranta prie paprastų kasdieniškų dalykų ir nesąmoningai ieško to, kas traukia akį, kas dirbtina. Jūs, kaip ir aš, tai pastebėjote: pavyzdžiui, gėrimasi ką tik nuskintais kvepiančiais rožių žiedais ir staiga pasakoma, kad jos tarsi popierinės!

Visos Dievo Motinos šventės yra didžios, nes taip Bažnyčia suteikia mums progą darbais įrodyti meilę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Bet jei iš visų švenčių turėčiau pasirinkti vieną, rinkčiausi Švenčiausiosios Mergelės dieviškosios Motinystės šventę.

Ši šventė skatina mus apmąstyti kai kurias pagrindines mūsų tikėjimo paslaptis: Žodžio Įsikūnijimą, kuris yra Trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų veikimas. Marija, Dievo Tėvo duktė, per Viešpaties Prasidėjimą nekaltose savo įsčiose yra Dievo Šventosios Dvasios sužadėtinė ir Dievo Sūnaus Motina.

Kai Švenčiausioji Mergelė savo valia pasakė „taip“ Kūrėjo Jai atskleistiems planams, Dieviškasis Žodis įgavo žmogaus pavidalą: protingą sielą ir kūną, susiformavusį tyriausiose Marijos įsčiose. Viename asmenyje susijungė dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis: Jėzus Kristus, tikras Dievas, o nuo tada ir tikras Žmogus, amžinasis Viengimis Tėvo Sūnus, o nuo tol, kaip tikras Žmogus, – ir tikras Marijos sūnus. Todėl Švč. Mergelė Marija yra ir įsikūnijusio Žodžio, Švenčiausiosios Trejybės antrojo Asmens, kuris tada visiems laikams priėmė žmogiškąją prigimtį, Motina. Kaip geriausią pašlovinimą iš visos širdies galime tarti Švenčiausiajai Mergelei žodžius, nusakančius didžiausią Jos rangą, – Dievo Motina.

Krikščioniškos tautos tikėjimas

Toks visada buvo tikrasis tikėjimas. Tiems, kurie šitai neigė, Efezo Susirinkimas paskelbė: jei kas nors neišpažįsta, jog Emanuelis yra tikrasis Dievas, o Švenčiausioji Mergelė yra Dievo Motina, nes pagimdė įsikūnijusį Dievo Žodį, tas tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios¹.

Istorija liudija krikščionių džiaugsmą dėl tokių aiškių sprendimų, dar kartą patvirtinusių tai, kuo jie tikėjo. Visi Efezo miesto gyventojai nuo pat ankstyvo ryto ligi nakties nekantriai laukė sprendimo... Kai sužinojom, kad piktžodžiautojas buvo nuverstas, visi vienu balsu ėmėme šlovinti Dievą ir sveikinti Sinodą, nes tikėjimo priešas krito. Kai išėjome iš bažnyčios, žmonės su fakelais lydėjo mus ligi pat namų. Buvo naktis, visas miestas džiūgavo nutviekstas šviesų², - rašė šv. Kirilas, ir nors mus skiria šešiolika šimtmečių, toks maldingumas man atrodo labai įspūdingas.

Viešpatie Dieve, tegu tokiu pat tikėjimu degtų ir mūsų širdys, o iš lūpų veržiasi padėkos giesmė, nes Švenčiausioji Trejybė, pasirinkusi Mariją Kristaus, Žmogaus, kaip ir mes, Motina, kiekvieną iš mūsų apgobė motiniška Jos skraiste. Ji yra Dievo Motina ir mūsų Motina.