Punktų sąrašas

Jei esame teisūs, esame teisingi. Niekada nesiliausiu kalbėjęs apie teisingumą, bet šiandien paminėsiu tik keletą bruožų, nenutoldamas nuo galutinio mūsų apmąstymų tikslo – sukurti tikrą vidinį gyvenimą, tvirtai pagrįstą žmogiškosiomis vertybėmis. Teisingumas yra kiekvienam atiduoti tai, kas priklauso; tačiau pridursiu – to neužtenka. Kad ir kiek daug žmogus nusipelno, jam reikia duoti daugiau, nes kiekviena siela yra Dievo šedevras.

Geriausia meilė yra dosniai įgyvendinti teisingumą; tokia meilė dažniausiai lieka nepastebėta, bet ji duoda vaisių danguje ir žemėje. Klaidingai manoma, jog aukso vidurys, kalbant apie moralines dorybes, reiškia vidutiniškumą: tarytum mažą dalelę to, ką galima nuveikti. Tas vidurys tarp „per daug“ ir „per mažai“ yra aukščiausias taškas: tai, kas mūsų išmintingumui atrodo geriausia. Kita vertus, dieviškosioms dorybėms nereikia ribos: neįmanoma per daug tikėti, viltis arba mylėti. Mūsų beribė meilė Dievui pasireiškia dosnumu, supratingumu, meile kitiems.

Neslėpsiu, jog man reikia ką nors įspėti arba priimti nemalonų sprendimą, aš kenčiu ir prieš tai, ir tuo metu, ir paskui. O juk nesu sentimentalus. Guodžiuosi mintimi, jog tik gyvuliai neverkia, o mes, žmonės, Dievo vaikai, verkiame. Tam tikromis aplinkybėmis ir jūs turėsite išgyventi sunkių valandėlių, jei stengsitės ištikimai atlikti savo pareigą. Neužmirškite – patogiau yra bet kokia kaina vengti kančios, teisinantis nenoru skaudinti savo artimą. Tačiau tai didelė klaida! Tokiu apsidraudimu dažnai dangstomas gėdingas noras išsisukti nuo kentėjimo, nes juk niekam nėra malonu ką nors rimtai įspėti. Nepamirškite, mano vaikai, kad pragaras pilnas tylinčiųjų.

Manęs klausosi keletas gydytojų. Atleiskite už tokią drąsą, bet aš vėl remsiuosi pavyzdžiu iš medicinos srities; gal ir kalbu niekus, tačiau šis palyginimas, man regis, tinka. Norint užgydyti žaizdą, pirmiausia gerai išvaloma pati žaizda ir gana didelis plotas aplink ją. Tai skausminga; chirurgas šitai puikiai žino, tačiau jeigu žaizdos iškart neišvalysi, paskui skaudės dar labiau. Be to, žaizda nedelsiant dezinfekuojama: nutvilko skausmas, graužia, bet kitaip negalima, jei nenorime, kad pakliūtų infekcija.

Jei akivaizdu, kad kūno sveikatos labui reikia imtis tokių priemonių, net gydant menkas nuobrozdas, įsivaizduokite, kiek reikės plauti, pjaustyti, lyginti ir dezinfekuoti, skaudžiai dildyti rimtus sielos sveikatos reikalus, žmogaus gyvenimo piktžaizdes. Išmintingumas skatina elgtis taip, o ne vengti savo pareigos; išsisukinėjimas būtų didelė nepagarba ir netgi nusikaltimas prieš teisingumą ir tvirtumą.

Jei krikščionis Dievo ir žmonių akyse iš tiesų stengiasi sąžiningai elgtis, patikėkite – jam yra būtinos visos galimos dorybės. Tėve, paklausite mane: o mūsų silpnybės? Aš atsakysiu: ar sirgdamas gydytojas negydo, net jeigu jį patį kamuoja chroniška negalia? Argi jo liga trukdo skirti kitiems ligoniams tinkamus vaistus? Žinoma, ne: kad galėtų gydyti, jam pakanka išmanyti savo darbą, pritaikyti žinias praktikoje ir stengtis tiek pat, kiek kovojant su savo liga.

Vaistai nuo mūsų silpnybių

Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.

Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių¹². Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.

Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas²⁶ – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas²⁷.

Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.

Krikščioniškoji dorybė siekia daug toliau: ji skatina mus išreikšti savo dėkingumą, meilumą, dosnumą; skatina elgtis, kaip dera ištikimiems ir garbingiems draugams, nesvarbu, ar lydi sėkmė, ar prislegia sunkumai; laikytis įstatymų bei gerbti teisėtą valdžią; skatina džiaugsmingai pasitaisyti, kai suklystame spręsdami vieną ar kitą problemą. Jei esame teisingi, vykdysime savo profesines, šeimynines, visuomenines priedermes... nesimaivydami, nesigarsindami, bet atkakliai dirbdami ir paisydami savo teisių, kurios kartu yra ir pareigos.

Aš netikiu tinginių teisingumu, nes, pasidavę savo dolce far niente, maloniam dykinėjimui, kaip sakoma mano brangiojoje Italijoje, kartais jie net labai smarkiai nusižengia pagrindiniam teisingumo dorybės principui – darbo principui. Neturime pamiršti, jog Dievas sukūrė žmogų ut operaretur²⁸, kad dirbtų, ir visi kiti – mūsų šeima ir tauta, visa žmonija – taip pat priklauso nuo mūsų darbo veiksmingumo. Mano vaikai, kaip menkai nutuokia apie teisingumą tie, kurie jį laiko tik materialinių gėrybių paskirstymu!

Teisingumas ir meilė

Skaitykite Šventąjį Raštą. Apmąstykite vieną po kitos Viešpaties gyvenimo scenas ir Jo pamokymus. Ypač nuodugniai apsvarstykite patarimus ir įspėjimus, kuriais Viešpats ugdė tuos kelis žmones, turėjusius tapti Jo Apaštalais, Jo žodžio skelbėjais visame pasaulyje. Kokį kelią jiems parodo? Argi ne naująjį meilės įsakymą? Juk meile jie prasiskynė kelią pagoniškame ir ištvirkusiame pasaulyje.

Žinokite, jog niekada neišspręsite didžiųjų žmonijos problemų vien teisingumu. Nesistebėkite, kad šaltas, formalus teisingumas žmones užgauna: juk žmogus yra Dievo vaikas, ir jo orumui reikia nepalyginamai daugiau. Nuo teisingumo neatsiejama yra meilė, ji turi lydėti teisingumą. Ji viską sušvelnina, sudievina: Dievas yra meilė³³. Visada turime veikti iš meilės Dievui, – meilės, kuri padeda mylėti savo artimą, išgrynina bei išaukština žmogiškąją meilę.

Nuo griežto teisingumo iki meilės pilnatvės – tolimas kelias. Ir tik nedaugeliui užtenka ištvermės nueiti jį ligi galo. Kai kas sustoja priėję slenkstį: nepaiso teisingumo, pasitenkina trupučiu labdaros, kurią vadina artimo meile, ir nesuvokia, jog čia tik menka dalelė to, ką jiems privalu daryti. Jie atrodo patenkinti savimi, kaip ir anas fariziejus, kuris manėsi įvykdęs įstatymo reikalavimus, nes dukart per savaitę pasninkaudavo ir mokėdavo dešimtinę nuo viso savo turto³⁴.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.

Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Na ir kas. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!

Kreipkimės į išmintingąją ir ištikimąją Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei jos sužadėtinį šventąjį Juozapą, tobulą teisaus žmogaus pavyzdį³⁷. Jėzaus, Dievo Sūnaus, akivaizdoje jie įkūnijo dorybes, kurias mes šiandien apmąstėme. Jie išprašys mums malonės – kad ir mūsų širdyse tvirtai įsišaknytų tos pačios dorybės, kad mes pasiryžtume visados elgtis kaip geri Mokytojo mokiniai: išmintingi, teisingi, kupini meilės.

Meilės išraiškos

Aš mėgstu žodžius, kuriais Šventoji Dvasia mums byloja pranašo Izaijo lūpomis: discite benefacere²⁴. Mokykitės daryti gera. Dažnai taikau šį patarimą įvairiems mūsų vidinės kovos aspektams, žinodamas, jog krikščioniškasis gyvenimas niekada nesibaigia, o įgytos dorybės yra kasdienių ir veiksmingų pastangų padarinys.

Ką darome, kad tinkamai atliktume bet kokį darbą arba pareigą? Pirmiausia apsvarstome tikslą ir priemones jam siekti. Paskui atkakliai naudojame šias priemones, pamažu diegdami įprotį, kad jis tvirtai įsišaknytų mumyse. Kai tik ko nors išmokstame, tuojau pat atrandame kitus dalykus, kurie mums buvo nežinomi; jie skatina tęsti darbą ir niekad nesakyti: gana!

Meilė artimui yra meilės Dievui išraiška. Štai kodėl, stengdamiesi ugdyti šią dorybę, negalime nubrėžti jokios ribos. Bendraujant su Viešpačiu, vienintelė riba yra mylėti be ribų. Viena vertus, todėl, kad mes niekada neįstengsime Jam padėkoti už visa, ką Jis padarė dėl mūsų; kita vertus, todėl, kad pati Dievo meilė kūriniams yra neaprėpiamai didelė, nesavanaudiška, beribė.

Mus, kurie norime Jo klausyti visa savo siela, Jėzus Kristus Kalno pamoksle moko dieviškojo meilės įsakymo. Ir pabaigoje paaiškina: mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. <…> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas²⁵.

Gailestingumas – tai ne šalta užuojauta: gailestingumas neatsiejamas nuo didžiulio teisingumo ir meilės. Gailestingas yra tas, kuris turi jautrią širdį, myli nuoširdžiai, pasiaukojamai, dosniai. Štai kaip šv. Paulius apibūdina meilę savo himne, skirtame šiai dorybei: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria²⁶.

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.