Punktų sąrašas

Tiesa ir teisingumas

Turime nuolat puoselėti žmogiškąsias dorybes, nes nelengva išlikti doriems, kai atsiduriame situacijose, keliančiose pavojų mūsų asmeniniam saugumui. Pagalvokite apie tiesą padorumo aspektu: ar iš tikrųjų ji jau tapo atgyvena? Ar jau įsigalėjo kompromisinis elgesys – noras pagražinti karčią tiesą? Tiesos bijoma. Štai kodėl elgiamasi niekingai: tvirtinama, kad niekas negyvena tiesa, nebesako tiesos, kad visi apsimetinėja ir meluoja.

Laimė, taip nėra. Daug žmonių – krikščionių ir nekrikščionių – pasiryžę paaukoti savo garbę ir gerą vardą dėl tiesos, jie nekeičia savo kailio, nesukčiauja dėl geresnės, pelningesnės vietos po saule. Supratę savo klaidą, jie moka pasitaisyti, nes yra nuoširdūs. Tas, kuris pradėjo meluoti ir kuriam tiesa tėra skambus žodis, slepiantis jo silpnybes, niekada nepasitaiso.

Jei esame teisūs, esame teisingi. Niekada nesiliausiu kalbėjęs apie teisingumą, bet šiandien paminėsiu tik keletą bruožų, nenutoldamas nuo galutinio mūsų apmąstymų tikslo – sukurti tikrą vidinį gyvenimą, tvirtai pagrįstą žmogiškosiomis vertybėmis. Teisingumas yra kiekvienam atiduoti tai, kas priklauso; tačiau pridursiu – to neužtenka. Kad ir kiek daug žmogus nusipelno, jam reikia duoti daugiau, nes kiekviena siela yra Dievo šedevras.

Geriausia meilė yra dosniai įgyvendinti teisingumą; tokia meilė dažniausiai lieka nepastebėta, bet ji duoda vaisių danguje ir žemėje. Klaidingai manoma, jog aukso vidurys, kalbant apie moralines dorybes, reiškia vidutiniškumą: tarytum mažą dalelę to, ką galima nuveikti. Tas vidurys tarp „per daug“ ir „per mažai“ yra aukščiausias taškas: tai, kas mūsų išmintingumui atrodo geriausia. Kita vertus, dieviškosioms dorybėms nereikia ribos: neįmanoma per daug tikėti, viltis arba mylėti. Mūsų beribė meilė Dievui pasireiškia dosnumu, supratingumu, meile kitiems.

Natūralumas ir paprastumas yra dvi nuostabios dorybės, kurios padeda žmogui priimti Kristaus žinią. O visa, kas painu, komplikuota, visi nuolatiniai išsisukinėjimai yra tartum siena, dažnai trukdanti išgirsti Viešpaties balsą. Prisiminkite, kaip Kristus priekaištauja fariziejams, kad jie gyvena iškreiptame pasaulyje, kuriame reikalaujama mokėti dešimtinę nuo kuokštelio mėtų, krapų ir kmynų, bet pamirštami svarbiausi įstatymo įpareigojimai, teisingumas ir tikėjimas; jie labai stengiasi išgriebti iš lėkštės uodą, bet praryja kupranugarį²².

Ne. Nei kilnus Kristaus nepažįstančiojo – ne dėl jo kaltės, – nei krikščionio gyvenimas neturėtų būti keistas. Tos žmogiškosios dorybės, apie kurias šiandien kalbame, skatina mus daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris stengiasi sakyti tiesą, būti sąžiningas, nuoširdus, stiprus, saikingas, dosnus, ramus, teisingas, darbštus ir kantrus, yra iš tiesų žmogus. Taip elgtis gali būti sunku, bet niekada nebus keista. Jei kas nors tuo stebisi, tai reiškia, kad jo žvilgsnį temdo slaptas bailumas ar nepakankamas tvirtumas.