Punktų sąrašas

Kai kreipiuosi į jus, kai mes drauge kalbamės su mūsų Viešpačiu Dievu, garsiai tęsiu ir savo asmeninę maldą. Šitai mėgstu labai dažnai jums priminti. Ir jūs turite stengtis palaikyti maldą savo sieloje, net jei dėl kokios nors priežasties, kaip, pavyzdžiui, šiandien, turime imtis temos, iš pirmo žvilgsnio, regis, visai netinkamos meilės dialogui, – mūsų pokalbiui su Viešpačiu. Sakau iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų visa, kas mums atsitinka, visa, kas dedasi aplink mus, gali ir turi būti mūsų apmąstymų tema.

Turiu jums kalbėti apie laiką, apie bėgantį laiką. Nekartosiu žinomo posakio: „vieneriais metais daugiau, vieneriais – mažiau“… Nepatarsiu ir jums klausinėti žmonių, ką jie mano apie dienų tėkmę. Nes tikriausiai sulauktumėte tokio ar panašaus atsakymo: laikas eina, praeina ir nebegrįžta. Nors gal išgirstumėte ir antgamtiškesnių žodžių.

Taip pat nenoriu pernelyg apsistoti prie temos apie gyvenimo trumpumą ir kalbėti apie tai liūdnais žodžiais. Žemiškosios kelionės efemeriškumas turėtų skatinti krikščionis geriau panaudoti savo laiką ir jokiu būdu nebijoti Viešpaties; tuo labiau nelaikyti mirties beviltiška pabaiga. Kiek sykių daugiau ar mažiau poetiškai, jau kartota, kad kiekvieni besibaigiantys metai Dievo malone ir gailestingumu yra dar vienas žingsnis, mus artinantis prie dangaus, mūsų galutinės Tėvynės.

Apie tai galvodamas, aš labai gerai suprantu žodžius, kuriuos šv. Paulius parašė korintiečiams: tempus breve est¹. – Kokia trumpa mūsų kelionė žemėje! Šie žodžiai tikro krikščionio širdyje skamba kaip priekaištas dėl dosnumo stokos ir kaip nuolatinis kvietimas būti ištikimam. Iš tiesų trumpas yra mūsų laikas, skirtas mylėti, duoti, atitaisyti skriaudas. Taigi neteisinga švaistyti ir lengvabūdiškai eikvoti šį lobį: mums nevalia nerūpestingai leisti tą laiko tarpsnį, kurį Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų šiame pasaulyje.

Grįžkime prie palyginimo. O ką daro paikosios mergaitės? Jos ima ruoštis pasitikti Jaunikio: eina pirkti alyvos. Bet per vėlai pasiryžo, ir, joms beeinant, pasirodė jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!⁵ Jos nebuvo visiškai pasyvios: mėgino veikti… bet išgirdo balsą, griežtai atsakantį: aš jūsų nepažįstu!⁶ Ar jos nemokėjo, ar nenorėjo deramai pasiruošti? Ar jos pamiršo nusipirkti alyvos atsargai? Joms pritrūko dosnumo atlikti tai nedidelei užduočiai, kuri buvo patikėta. Jos turėjo daug laiko, bet jį iššvaistė.

Drąsiai pažvelkime į savo gyvenimą. Kodėl kartais nerandame kelių minučių su meile pabaigti mums skirto darbo, kuris yra mūsų šventėjimo priemonė? Kodėl apleidžiame šeimynines pareigas? Kodėl imame skubėti melsdamiesi, dalyvaudami šventojoje Mišių Aukoje? Kodėl mums pritrūksta dvasios giedros ir ramybės, kai reikia atlikti savo priedermes, bet veltui gaištame tenkindami asmeninius įgeidžius? Jūs galite sakyti, kad tai menkniekiai. Taip, iš tiesų; bet šie menkniekiai ir yra alyva palaikyti liepsnai ir šviesai.

Štai toks šios dienos maldos vaisius: mes įsitikinome, kad mūsų kelias žemėje visokiomis aplinkybėmis, kiekvienu metu skirtas Dievui, kad tai šlovės lobis, dangaus atspindys. Mūsų rankose jis yra turtas, kurį reikia atsakingai tvarkyti žmonių ir Dievo akivaizdoje, nesvarbu kur būtume, net pačiame gatvės šurmuly, pašventinti savo darbą, verslą, ar savo tarnybą, šeimyninį gyvenimą, visuomeninius santykius, visą veiklą, kuri atrodo tokia žemiška.

Būdamas dvidešimt šešerių, kai savo sieloje išgirdau kvietimą tarnauti Viešpačiui Opus Dei, aš Jo karštai maldavau išmokti elgtis kaip aštuoniasdešimtmetis. Su vaikišku pradedančiojo naivumu prašiau Dievą sau daugiau metų, kad išmokčiau naudingai leisti savo laiką, kad išmokčiau kiekvieną akimirksnį paaukoti Jo tarnystei. Viešpats moka duoti šiuos turtus. Galbūt tu ir aš kada nors galėsime pasakyti: Įgijau daugiau supratimo už seniūnus, nes laikausi Tavo įsakų³⁶. Jaunystė nebūtinai yra nerūpestinga, kaip ir žili plaukai nebūtinai byloja apie išmintingumą ir protą.

Visi drauge kreipkimės į Kristaus Motiną: Mūsų Motina, Tu, kuri matei augantį Jėzų, kuri Jį matei tarp žmonių, besidarbuojanti jų labui, išmokyk ir mane panaudoti savo gyvenimą Bažnyčios ir sielų tarnystei. Geroji Motina, išmokyk kas kartą, kai tik reikės, atidžiai klausyti savo širdies slaptoje, tarsi meilaus priekaišto, kad laikas priklauso ne man, o mūsų Tėvui, kuris yra danguje.