Punktų sąrašas

Tai suprasdami patikėkite, kad jei iš tiesų trokštame tobulai sekti Viešpačiu ir tikrai tarnauti Dievui bei visai žmonijai – mums nevalia prisirišti prie savęs, prie savo proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių.

Kalbu ir apie kilnius mūsų troškimus, nes tavo apsisprendimas turi aprėpti ir juos, norą garbinti ir šlovinti Dievą, palenkiant savo valią aiškiai griežtai taisyklei: Viešpatie, aš noriu šito ar ano, tik jei Tau patinka, nes jeigu nepatinka, – kam man to reikia? Taip suduodame mirtiną smūgį egoizmui ir tuštybei, kurie glūdi kiekvieno sąžinėje; taip pat laimime tikrą sielos ramybę, neprisirišimą ir vis labiau priartėjame prie Dievo.

Kad galėtume susitapatinti su Jėzumi Kristumi, mūsų širdis turi visiškai atsikratyti prisirišimo. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir tesekamanimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!⁹ O šv. Grigalius sako: Nepakaktų vien būti neprisirišusiems prie daiktų, jei neišsižadėtume savęs pačių. Tačiau… kur eiti išsižadėjus savęs? Kas yra tasai, kuris išsižada, bet nusmunka pats?

Žinokite, kad vienokie esame puolę dėl nuodėmės, o kitokius mus sukūrė Dievas. Jo duotoji mumsprigimtis taip skiriasi nuo tos, kurią dėl savo paklydimo turime. Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs¹⁰.

Krikščionio savitvarda

Širdies dosnumo, tikro neprisirišimo – štai ko prašo Viešpats. Mes to pasieksime, ryžtingai nutraukę lynus ir ploniausias gijas, kurie mus kausto prie mūsų pačių „aš“. Neslepiu, kad tokiam apsisprendimui reikia nuolatinės kovos, reikia pranokti savo pačių suvokimą, o tai yra sunkiau, negu atsižadėti labiausiai trokštamų materialinių gėrybių.

Neprisirišimas, apie kurį kalbėjo Mokytojas ir kurio Jis laukia iš visų krikščionių, be abejonės, pasireiškia ir išoriškai. Jėzus Kristus coepit facere et docere¹¹ – pirmiausia veikė, o vėliau mokė. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis atskleidė jį darbais. Jūs matėte Jėzų, užgimusį tvartelyje didžiausiame skurde, gulintį ėdžiose ant šiaudų. Vėliesniais Jo apaštalavimo metais tarp daugelio kitų pavyzdžių jūs prisiminsite, kaip aiškiai Jis perspėjo vieną iš tų, kurie norėjo būti Jo mokiniai ir sekti paskui Jį: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti¹². Apmąstykite ir tą Evangelijos sceną, kai apaštalai, norėdami numalšinti alkį, šabo dieną nusiskina kelias javų varpas¹³.

Jei kiekvieną akimirką trokštate būti savo paties šeimininkais, patariu dėti visas pastangas, kad visko išsižadėtumėte drąsiai ir nedvejodami. Vykdydami savo asmenines, šeimynines ir kitokias pareigas, panaudokite doras žemiškąsias priemones, turėdami gryną intenciją, galvodami apie tarnavimą Dievui, Bažnyčiai, saviesiems, savo profesijos, savo šalies, visos žmonijos labui. Supraskite, jog svarbu – ne turėti arba stokoti šio ar to, bet elgtis, kaip to mus moko krikščioniškojo tikėjimo tiesa: žemiškosios gėrybės tėra tiktai priemonės. Taigi vykite šalin iliuziją, kad jos yra amžinos: Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis²⁰.

Kai laimė siejama vien su žemiškais dalykais, jie neprotingai panaudojami, sugriaunama Kūrėjo išmintingai nustatyta tvarka, – esu matęs dėl to įvykusių tikrų tragedijų. Širdį ima graužti liūdesys ir apmaudas; kamuoja amžinas nepasitenkinimas, ir galop toks gyvenimas žmogų padaro turtų, kurie galbūt buvo pasiekti didžiulėmis pastangomis, daug ko išsižadant, vergu. Bet ypač jums patariu – niekada neužmirškite, kad Dievas neapsigyvena širdyje, pilnoje nepadorios, tuščios meilės. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai²¹.Tad panardinkime savo širdį į meilę, galinčią mus padaryti laimingus… Geiskime dangaus turtų²².

Prieš daugelį metų – daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius – lankydavausi vienoje valgykloje vargšams, per visą dieną negaudavusiems jokio kito maisto kaip tik čia tiekiamą. Tai buvo erdvi patalpa, kurią prižiūrėjo būrelis pasiaukojusių moterų. Vieniems pavalgius, kiti elgetos skubindavosi rinkti likučių. Iš šios antrosios grupės mano dėmesį patraukė vienas žmogus: jis turėjo nuosavą alavinį šaukštą! Atsargiai išsitraukęs iš kišenės, mėgaudamasis jį apžiūrėdavo, o kai baigdavo gardžiuotis savo daviniu, vėl iš naujo pažvelgdavo į šaukštą, ir jo akys, rodos, šaukte šaukė: jis mano! Paskui, šaukštą dukart aplaižęs, kad būtų švarus, jis patenkintas įsikišdavo į savo skarmalų klostes. Šaukštas tikrai priklausė jam; vargšas elgeta tarp šių nelaimės draugų tarėsi esąs turtingas!

Aš buvau pažįstamas su viena aukštuomenės dama, Ispanijos didike. Dievo akyse tai nesvarbu: visi esame lygūs, visi mes – Adomo ir Ievos vaikai, silpnos būtybės, turinčios dorybių ir ydų, gebančios, jei Viešpats apleidžia, padaryti didžiausius nusikaltimus. Nuo tada, kai Kristus mus atpirko, nebėra nei rasės, nei kalbos, nei spalvos, nei kilmės, nei turto skirtumų: visi mes esame Dievo vaikai. Ši moteris, apie kurią jums dabar pasakoju, gyveno prabangiame name, bet sau neišleisdavo nė dviejų pesetų per dieną. Užtat dosniai atsilygindavo pas ją dirbantiems žmonėms, o likusią dalį aukodavo varguoliams, pati nuolat atsisakydama visokių dalykų. Šiai moteriai nestigo turtų, kurių daugelis taip trokšta, bet iš tiesų ji buvo neturtinga ir visiškai apsimarinusi, prie nieko neprisirišusi. Ar jūs mane supratote? Mums tik reikia įsiklausyti į Viešpaties žodžius: Palaiminti turintys vargdieniodvasią; jų yra dangaus karalystė²⁷.

Jei nori įgyti šitokią dvasią, patariu – būk šykštus sau ir labai dosnus kitiems; venk nereikalingų išlaidų prabangai, malonumams, užgaidoms, tuštybei pamaloninti; neprasimanyk poreikių. Kaip sako šv. Paulius, mokykis būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina²⁸. Jeigu tik mūsų širdis nesupančiota, tapsime dvasinės kovos nugalėtojais, kaip ir apaštalas.

Visi, kurie leidžiamės į tikėjimo areną, – sako šv. Grigalius Didysis, – stojame į kovą su piktosiomis dvasiomis. Velniai nieko neturi šiame pasaulyje, o kadangi jie nuogi, mes taip pat turime kovoti nuogi. Juk drabužį vilkintis kovotojas, kaudamasis su neapsirengusiu priešininku, greitai bus pargriautas, nes jo priešas ras kur įsikabinti. O žemiški dalykai ar tai ne savotiškas drabužis?²⁹

Turime būti reiklūs sau kasdieniame gyvenime, kad nesusikurtume nesamų problemų, dirbtinių poreikių, kurie dažniausiai atsiranda iš savimeilės, užgaidų, patogumų geismo ir tinginystės. Skubėkime Dievop, atsikratę nereikalingų daiktų, mantos, apsunkinančios mūsų žygį. Kaip tik dėl to, kad dvasios neturtas yra ne nieko neturėjimas, o neprisirišimas, būkime budrūs, nesileiskime suklaidinami tariamų poreikių. Siekite tik to, kas būtina, siekite tik to, ko pakanka. Ir netrokškite nieko daugiau.Tai, kas viršaus, yra našta, o ne palengvinimas; tai mus nuliūdina, užuot iš naujo įkvėpę³⁰.

Taip jums patardamas, turiu galvoje ne keistas, nenormalias ar sudėtingas situacijas. Pažinojau žmogų, kuris vietoj skirtukų į knygą įsidėdavo lapelius su savo ranka užsirašytomis trumpomis maldelėmis, padėdavusiomis jam būti Dievo akivaizdoje. Ir jis panoro saugoti šį lobį, kol suprato, jog pradeda prie šių popierėlių prisirišti. Koks dorybių pavyzdys! Atskleisčiau visas savo silpnybes, jeigu tai jums bent kiek padėtų. Papasakojau šį tą, nes ir jums galbūt taip atsitinka: per daug prisirišate prie savo knygų, drabužių, stalo, savo… menkaverčių stabų.

Tokiais atvejais patariu įveikti vaikišką drovumą ar skrupulingumą ir pasitarti su savo dvasiniu vadovu. Kartais pakaks mažyčio apsimarinimo – kurį laiką apsieikite be įprastų dalykų. Nieko neatsitiks, jei vieną dieną atsisakysite transporto priemonės, kuria nuolat naudojatės, ar atiduosite išmaldai, ką sutaupėte, net jeigu tai būtų ir labai nedaug. Jei turi neprisirišimo dvasią, tu dažnai atrasi nuolatinių, santūrių ir veiksmingų būdų jai pasireikšti.

Atvėręs jums savo sielą, privalau prisipažinti, kad turiu vieną prisirišimą, kurio niekada nenorėčiau išsižadėti, – nuoširdžiai jus visus myliu. Tos meilės išmokau iš paties geriausio Mokytojo ir trokštu kuo ištikimiau sekti Jo pavyzdžiu, be galo mylėdamas sielas, pirmiausia tas, kurios mane supa. Ar jūsų nejaudina karšta Jėzaus Kristaus meilė artimui, švelnumas, – apie tai byloja ir evangelistas, apibūdindamas vieną iš Jo mokinių, quem diligebat Iesus³¹, tą, kurį Jėzus mylėjo?