Punktų sąrašas

Aš jums dažnai primindavau jaudinančią Evangelijos sceną: Jėzus sėdi Petro valtyje ir byloja miniai. Ši daugybė paskui Jį sekančių žmonių atgaivino sielų troškulį, kuris sujaudino Jėzaus širdį, ir dieviškasis Mokytojas panoro, kad ir jo mokiniai taip pat uoliai darbuotųsi sielų labui. Pasakęs jiems irtis į gilumą – duc in altum¹ – jis paragino Petrą užmesti tinklus.

Nesigilinsiu į tokias pamokančias šio epizodo detales, bet norėčiau, kad mes apgalvotume Apaštalų Kunigaikščio reakciją išvydus stebuklą: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!² Neabejoju, jog ši tiesa tinka kiekvienam iš mūsų. Tačiau, patikėkite, per savo gyvenimą mačiau tiek daug žmonių rankomis padarytų malonės stebuklų, kad kasdien vis labiau ir labiau troškau šaukti: Viešpatie, neatsitrauk nuo manęs, nes be Tavęs aš nieko gera negaliu nuveikti.

Štai kodėl labai gerai suprantu Hipono vyskupo šv. Augustino žodžius, kurie skamba lyg nuostabi giesmė laisvei. Jis sakydavo: Dievas, kuris tave sukūrė be tavęs, neišgelbės tavęs, jei pats nedėsi pastangų³, nes bet kada bet kuriam iš mūsų, tau ar man, gresia nelaimė sukilti prieš Dievą, savo netinkamu elgesiu Jį atstumti ar sušukti: mes nenorime, kad šitas mus valdytų⁴.

Laisvė rinktis savo gyvenimą

Esame dėkingi suvokę esą pakviesti į laimę, sužinoję, jog visa kūrinija buvo Dievo ir Dievui iškelta iš nebūties: protingoji kūrinija, žmonės, nors taip dažnai prarandantys protą; ir neprotingi padarai, bėgiojantys žemės paviršiumi, gyvenantys jos gelmėse ar sklandantys dangaus mėlynėje. Tačiau šioje nuostabioje įvairovėje tik mes, žmonės, – čia nekalbu apie angelus – susivienijame su Kūrėju naudodamiesi savo laisve: mes galime teikti šlovę Viešpačiui, kaip visko, kas egzistuoja, Kūrėjui, arba ne.

Ši galimybė atskleidžia šviesiąją ir tamsiąją žmogaus laisvės puses. Viešpats, labai švelniai mus mylėdamas, kviečia ir skatina rinktis gėrį. Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi Jo keliais ir laikysies Jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti... Rinkis Gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi!⁵

Ar nori savęs paklausti – su manimi, taip pat save tyrinėjančiu – ar tu, pasirinkęs Gyvenimą, visada tvirtai laikaisi to pasirinkimo? Ar, girdėdamas malonų Dievo balsą, skatinantį tave siekti šventumo, laisva valia atsakai ,,taip“? Vėl pažvelkime į Jėzų, kuris kalbėjo minioms Palestinos miestuose ir kaimuose. Jis nieko neverčia. Jei nori būti tobulas…⁶, – sako Jis turtingam jaunuoliui. Pastarasis atmetė pasiūlymą ir, kaip sako Evangelija, nuliūdęs pasišalino – abiit tristis⁷. Štai kodėl šį turtingą jaunuolį, kuris prarado džiaugsmą, nesutikęs Dievui paaukoti savo laisvės, kartais pavadindavau ,,vargšu nuliūdėliu“.

Apsvarstykite didingą momentą, kai arkangelas šv. Gabrielius praneša Švenčiausiajai Mergelei Aukščiausiojo ketinimą. Mūsų Motina, tai išgirdusi, paklausia, kad geriau suprastų, ko Viešpats jos prašo, ir iškart nuskamba tvirtas atsakymas: fiat⁸ – tebūna man, kaip tu pasakei! – tai tikriausios laisvės vaisius – pasirinkti Dievą.

Visose mūsų katalikiško tikėjimo paslaptyse skamba šis himnas laisvei. Švenčiausioji Trejybė iškelia pasaulį ir žmogų iš nebūties laisva valia iš meilės. Žodis nužengia iš dangaus ir priima žmogaus kūną, paženklintą šiuo nuostabiu laisvu paklusimu: Tuomet aš tariau: štai atėjau, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!⁹ Kai ateina Dievo nustatytoji valanda žmoniją išpirkti iš nuodėmės vergovės, prieš mūsų akis iškyla Jėzus Getsemanėje, kuris kenčia taip, kad net krauju prakaituoja¹⁰, bet nedvejodamas kilniai sutinka pasiaukoti, nes Tėvas to reikalauja: kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio¹¹. Jis tai jau buvo sakęs saviesiems, kad tie, kurie Jį mylėjo, žinotų, jog Jis yra Kelias, vienintelis kelias, priartinantis prie Tėvo: Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti¹².

Vis tiek vergaujame, nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame tai, ar ne, nes tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, ir nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu, kaip ir kiti, bet, būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir ramiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios³⁸.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko³⁹. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi⁴⁰. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės, jog galime žingsniuoti laisvai.

Laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės⁴¹.

Palyginime apie kviestuosius į puotą šeimos tėvas, sužinojęs, jog kai kurie iš jų atsisakinėjo dalyvauti šventėje be rimtų priežasčių, liepia savo tarnui: eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni – compelle intrare⁴⁴. Ar tai ne prievarta žmonėms? Ar tai ne pasikėsinimas į kiekvienos sąžinės teisėtą laisvę?

Jeigu apmąstysime Evangeliją, jeigu įsigilinsime į Jėzaus mokymą, šių įsakymų nesupainiosime su prievarta. Matote, kaip Kristus visada įkalbinėja: jeigu tu nori būti tobulas..., jeigu kas norsnori sekti paskui mane… Šiame compelle intrare nėra jokios prievartos, nei fizinės, nei moralinės. Jis atspindi krikščioniškojo pavyzdžio galią – šitaip parodoma Dievo galybė: Matote, kaip Tėvaspatraukia, jis visus džiugina mokydamas, bet neįpareigodamas. Tuo būdu Jis patraukia prie savęs⁴⁵.

Kai kvėpuojama šia laisvės atmosfera, suprantama, kad blogas elgesys nėra išsilaisvinimas, bet vergovė. Tas, kuris nusideda Dievui, išsaugo savo laisvą valią prievartinei laisvei, bet jis jos neteko klaidingai laisvei⁴⁶. Galbūt jis pasakys, kad elgėsi paklusdamas savo polinkiams, bet kai jis prabils apie laisvę, jo balsas skambės dirbtinai, nes jis bus tapęs vergu to, ką pasirinko, ir jo pasirinkimas bus blogiausias – jis pasirinko ne Dievą, o tai nėra laisvė.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.