Punktų sąrašas

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Leiskite truputį nukrypti į šalį, bet šis nukrypimas bus visiškai deramas. Niekada neklausinėjau pas mane ateidavusių žmonių, kokios jų politinės pažiūros: manęs tai nedomina! Tokia mano nuostata atspindi tikrąją Opus Dei dvasią, – kuriai puoselėti per Dievo malonę ir gailestingumą esu paskyręs visas savo jėgas, norėdamas tarnauti Šventajai Bažnyčiai. Politinis aspektas man nerūpi, nes jūs, krikščionys, turite visišką laisvę ir nuo jos neatsiejamą asmeninę atsakomybę spręsti, kaip jums atrodo geriausia, visus politinius, visuomeninius, kultūrinius ir kitokius klausimus be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos nustato Bažnyčios mokymas. Jūsų sielos labui man rūpi vienintelis dalykas: kad neperžengtumėte tų ribų, nes tuomet atsirastų priešprieša tarp tikėjimo, kurį teigiate išpažįstą, ir jūsų darbų, ir tada aš jums be užuolankų tai pasakyčiau. Ši šventa pagarba pažiūroms, jeigu jos nenutolina jūsų nuo Dievo įstatymo, nesuprantama žmonėms, nežinantiems, kas yra tikroji laisvė, kurią Kristus mums pelnė ant Kryžiaus, qua libertate Christus nos liberavit¹⁸. Nesuvokiama ji ir visokiems sektantams, kurie stengiasi paversti dogmomis savo nuomones. Arba tiems, kurie smukdo žmogų, neigdami tikėjimo vertę ir palikdami ją priklausomą nuo šiurkščiausių paklydimų.

Laisvė ir pasiaukojimas

Dievo meilė yra pavydi; Dievui nepatinka, kai pas jį ateinama su išlygomis; Jis nekantriai laukia akimirkos, kai visiškai pasiaukosime, kai mūsų širdyse nebebus tamsių užkaborių, kurių nepasiekiamalonės irantgamtinių dovanų džiaugsmas. Tačiau jūs galbūt suabejosite: ar atsakyti „taip“ šiai nedalomai Meilei nėra savo laisvės praradimas?

Aš linkiu jums ir sau, kad padedant Viešpačiui, kuris savo šviesa nutvieskia šią maldos valandėlę, jog ši tema būtų dar geriau išaiškinta. Visi esame patyrę, kad niekas negali tarnauti Kristui, mūsų Viešpačiui, nepatirdamas skausmo ir nuovargio. Neigti šią realybę – reiškia sakyti, kad nesutikai Dievo. Kęsdama šį skausmą, mylinti siela žino, jog tai laikina, ir netrukus patiria, kad jungas yra švelnus ir našta lengva²⁴, nes Jis neša ją ant savo pečių, kaip nešė Kryžių, kai nupelnė mums amžinąją palaimą. Tačiau yra tokių, kurie, bejėgiškai, niekingai, niūriai rėkaudami, maištauja prieš Kūrėją, aklai ir bergždžiai kartodami vis tą patį, – tai jiems skirti Psalmės žodžiai: veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių²⁵. Jie atsisako nešti sunkią kasdienę naštą herojiškai, be triukšmo ir aimanų. Jie nesupranta, kad dieviškoji Valia, net jei atrodo skausminga, reikli, ir yra tikroji laisvė, kurią teikia tik Dievas ir Jo sumanymai.

Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemiškuoju stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu.

Jų laisvė nevaisinga arba veda menkus vaisius. Tie, kurie laisva valia nepasirenka teisingų elgesio kriterijų, anksčiau ar vėliau leisis kitų valdomi, gyvens tingėdami kaip parazitai, priklausomi nuo kitų sprendimų. Jie bus visų vėjų blaškomi, ir visada kiti viską spręs už juos. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti²⁶, net jeigu dangstosi nuolatiniu plepėjimu ar kitomis savigynos priemonėmis, kuriomis stengiasi nuslėpti savo charakterio trūkumus, drąsos ir garbingumo stygių.

Jie atkakliai kartoja: niekas manęs nevaržo! Niekas? Deja, viskas varžo šią tariamą laisvę, kuri neatsakinga už savo laisvų poelgių padarinius. Ten, kur trūksta Dievo meilės, nėra asmeninės ir atsakingos laisvės; tariama laisvė yra tik prievarta. Negalėjimas apsispręsti, neryžtingumas yra lyg kokia medžiaga, kurią aplinkybės modeliuoja savaip. Ją gali formuoti, kas tik nori: ir aistros, ir nuodėmių pažeistos prigimties blogiausi polinkiai.

Prisiminkite palyginimą apie talentus. Tarnas, kuris gavo vieną talentą, galėjo, kaip ir jo draugai, panaudodamas savo sugebėjimus, iš jo gauti pelno. Ir ką jis nusprendžia? Baimė prarasti savo talentą jį verčia abejoti. Gerai. O kas toliau? Jis jį užkasa!²⁷ Ir šis turtas neduoda vaisių.

Nepamirškime šio pasakojimo apie liguistą baimę garbingai gauti naudos iš savo gebėjimo dirbti, savo nuovokumo, savo valios – visų žmogiškųjų savybių. Aš talentą užkasu, rodos, tvirtina šis vargšas, ir mano laisvė yra išgelbėta! Ne. Jo laisvė nuvyto dėl kažko labai konkretaus, dėl nykiausios ir nevaisingiausios sausros. Ji pasirinko, nes turėjo taip padaryti, bet pasirinko blogai.

Nėra nieko klaidingesnio, kaip laisvę priešpastatyti pasiaukojimui, nes pasiaukojimas yra laisvės padarinys. Pagalvokite: motina aukojasi savo vaikams, nes ji pasirinko tokią dalią; ir nuo meilės priklausys jos laisvės išraiška. Kuo ši meilė didesnė, tuo laisvė bus vaisingesnė; jos vaikų laimė gimsta iš šios palaimintos laisvės, kuri išreiškiama pasiaukojant ir iš pasiaukojimo kilo, o tai iryra laisvė.

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.