Punktų sąrašas

Kartais mane patraukdavo švytinčios sportininko akys, reginčios kliūtis, kurias jis turėjo įveikti. Kokia pergalė! Net gražu žiūrėti, kaip jis nugali sunkumus! Šitaip į mus žiūri ir Dievas, kuriam patinka mūsų kova: mes visada būsime nugalėtojai, nes Jis mums niekada negaili savo visagalinčios malonės. Taigi visai nesvarbu, kad reikia grumtis, – Jis nepalieka mūsų vienų.

Tai kova, o ne atsisakymas veikti. Mūsų atsakas – džiaugsmingas teiginys, laimingas ir laisvas atsidavimas. Tu neturėtum elgtis taip, tarsi siektum vienintelio tikslo – vengti nuopuolio ar progos nusidėti. Tavo elgesys anaiptol negali virsti šaltu apskaičiuotu neigimu. Ar esi įsitikinęs, kad skaistumas yra dorybė ir kad ji turi augti ir tobulėti? Aš primygtinai sakau: neužtenka kiekvienam susilaikyti pagal savo padėtį, turime visada skaisčiai gyventi, būti dorovingi, didvyriška dorovingi. Ši nuostata yra teigiamas veiksmas, kuriuo maloniai atsiliepiame į dievišką prašymą: praebe, fili mi, cor tuum mihi et oculi tui vias meas custodiant¹⁹, mano vaike, duok man savo širdį, ir teveda tavo akys ramybės keliais.

Noriu tavęs paklausti: kaip atlaikai šią kovą? Gerai žinai, kad tavo kova jau laimėta, jei kovoji iš pat pradžių. Pavojaus šalinkis nedelsdamas, vos pajutęs pirmuosius aistros nutvilkinimus, ir net dar anksčiau. Be to, tučtuojau pasitark su savo sielos vadovu, o dar geriau, jeigu įmanoma, – nedelsdamas, nes jeigu jam visiškai atversi savo širdį, nebūsi nugalėtas. Vis kartojamas veiksmas sukuria įprotį, polinkį. Todėl turite kovoti, kad įgytumėte dorybės įprotį, apsimarinimo įprotį, kad neatstumtumėte Meilių Meilės.

Apmąstykite šį šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: Te ipsum castum custodi²⁰, – kad visada būtume budrūs, tvirtai pasiryžę išsaugoti šį lobį, kurį Dievas mums patikėjo. Per visą savo gyvenimą daugybę žmonių esu girdėjęs sakant:

„O, jei iš karto tam būčiau padaręs galą!“ Ir tai jie sakydavo kupini gėdos ir kančios.

Jei, nelaimei, pasitaikė nupulti, reikia stengtis tuojau pat atsikelti. Su Dievo pagalba, kurios tikrai sulauksime, turime imtis priemonių, kuo greičiau gailėtis, būti nuoširdžiai nuolankūs, pasitaisyti, kad pralaimėjimas virstų didele Jėzaus Kristaus pergale.

Įpraskite kovoti toliau nuo pagrindinių tvirtovės sienų. Negalime pavojingai svyruoti ant blogio ribos: turime ryžtingai vengti savanoriškos in causa padėties, turime kompensuoti net menkiausią meilės trūkumą ir skatinti nepaliaujamą ir vaisingą krikščionišką apaštalavimą; šventas tyrumas reikalingas kaip pamatas ir yra vienas iš būdingiausių jo vaisių. Be to, savo laiką turime leisti intensyviai ir atsakingai dirbdami, trokšdami regėti Dievą, nes niekados nevalia pamiršti, jog esame „brangiai nupirkti“, jog esame Šventosios Dvasios šventovė.

Ką jums dar patarti? Jums, kaip ir visų laikų krikščionims, norėjusiems sekti Kristų, kaip žmonėms, kurie pirmieji atsiliepė į Kristaus drąsinimą, reikia artimo bendravimo su Viešpačiu Eucharistijoje, su Švenčiausiąja Mergele, nuolankumo, susivaldymo, juslių apmarinimo, – nes, pasak šv. Grigaliaus Didžiojo²⁴, nedera žiūrėti į tai, ko neleidžiama trokšti, – ir atgailos.

Jūs man pasakysite, kad visa tai apibendrina krikščioniškas gyvenimas. Iš tikrųjų negalima atsieti tyrumo, kuris yra meilė, nuo mūsų tikėjimo esmės, kuri taip pat yra meilė, nepaliaujamos meilės Dievui srautas, – Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir nuolatos ima mus už rankos, net jei daugybę kartų to nepastebime. Jis mūsų neužmiršta. Sionas sako: Viešpats paliko mane, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.²⁵ Ar šie žodžiai neteikia jums džiaugsmo?