Punktų sąrašas

Žvelgiant į tikslą

Aš primenu jums šias amžinąsias tiesas, nes noriu pakviesti rimtai panagrinėti priežastis, lemiančias jūsų elgesį, kad ištaisytumėt tai, kas taisytina, kiekvieną dalyką paversdami tarnavimu Dievui ir žmonėms, jūsų broliams. Viešpats praėjo pro pat mus, pažvelgė su meile ir pašaukė įšventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus¹⁴.

Gryninkite savo intenciją, viskuo rūpinkitės iš meilės Dievui, džiaugsmingai apkabindami kiekvienos dienos kryžių. Daugybę sykių tai esu kartojęs, nes manau, kad šios mintys turėtų būti įrėžtos krikščionių širdyse: kai prieštaravimus, fizinį ar dvasinį skausmą mes ne vien pakenčiame, bet, atvirkščiai, visa tai pasitinkame su meile, aukojame Dievui kaip atgailą ir už savo, ir už visų žmonių nuodėmes, – tokia kančia tikrai neslegia.

Nešame ne bet kokį kryžių, – Kristaus Kryžių, suvokdami ir guosdamiesi, kad Išganytojas ant savo pečių prisiima visą jo svorį. Mes bendradarbiaujame kaip Simonas Kirėnietis, kurį, grįžtantį iš darbo laukuose ir galvojantį apie pelnytą poilsį, privertė padėti Jėzui¹⁵. Savo noru būti Kristaus Kirėniečiu, petys į petį lydėti Jo kenčiantį išniekintą Žmogiškumą, – tai ne nelaimė mylinčiai sielai, tai rodo Dievo, kuris ją dėl šio pasirinkimo laimina, artumą.

Dažnai žmonės man sakydavo, jog nuostabą jiems kelia džiaugsmas, kurio – ačiū Dievui – kupini mano Opus Dei vaikai ir kuriuo užkrečia kitus. Kadangi tai akivaizdu, kaskart atsakau vis taip pat, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti: jie laimingi, nes nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nesileidžia įbauginami negandų, nes stengiasi nuolatos gyventi pasiaukojimo dvasia ir, nepaisydami savo pačių menkumo bei silpnumo, yra pasirengę atsižadėti savęs, kad krikščioniškąjį kelią padarytų lengvesnį ir malonesnį kitiems.

Atgailos dvasia

Ar tu jau stengiesi, ar jau esi pasirengęs nuoširdiems pasiryžimams? Prašyk Viešpatį, kad padėtų Tau eikvoti jėgas iš meilės Jam; teikti viskam išgryninantį apsimarinimo kvapsnį; uoliai Jam tarnauti, nesipuikuojant, tyliai, taip, kaip eikvoja save lempelė, žibanti prie tabernakulio. O jei dabar nežinotum, kaip konkrečiai atsakyti į dieviškuosius reikalavimus, kurie tvinksi tavo širdyje, atidžiai paklausyk manęs.

Atgailauti – tai uoliai laikytis nusistatyto tvarkaraščio, net jei tavo kūnas priešinasi arba tavo protas nori pasinerti į tuščias svajones. Atgailauti – tai laiku keltis. Arba neatidėlioti be svarbios priežasties darbo, kuris tau sunkesnis arba kuriam reikia daugiau pastangų.

Atgaila yra ir mokėjimas suderinti įsipareigojimus Dievui, kitiems ir sau, pasireiškiantis reiklumu pačiam sau, kad rastum laiko kiekvienam dalykui. Turi atgailos dvasią, kai laikaisi savo maldos plano, nors ir stinga noro, esi nuvargęs ar išsekęs.

Atgaila – didžiausios artimo meilės kupinas elgesys su kitais, pirmiausia su saviškiais. Tai jautrus rūpinimasis kenčiančiais, ligoniais, tais, kurie patiria išmėginimus. Tai mokėjimas kantriai atsakyti įkyruoliams ir trukdytojams, atidėti ar pakeisti savo planus, kai to reikia susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač – paisant gerų ir teisingų kitų interesų.

Atgaila – gebėjimas daugybę mažų kasdieniškų nesklandumų kęsti su gera nuotaika; nemesti savo darbo, net jei ir išblėstų entuziazmas, su kuriuo iš pradžių jo ėmeisi; nesiraukant, su dėkingumu valgyti tai, kas tau duodama.

Atgaila tėvams ir apskritai visiems, kurie turi vadovauti ar auklėti, – taisyti, kai būtina, atsižvelgiant į klaidos prigimtį ir sąlygas to, kuriam reikia pagalbos, nepaisant riboto ar sentimentalaus subjektyvumo.

Atgailos dvasia neleidžia mums be saiko prisirišti prie mūsų didingų ateities planų, kurių metmenyse jau esame numatę pagrindinius akcentus ir potėpius. Kokį džiaugsmą teikiame Dievui, atsisakydami savo keverzonių, mėgėjiškų teplionių ir leisdami, kad Jis pats parinktų akcentus ir spalvas, kurios Jam labiausiai patinka!

Galėčiau ir toliau vardyti gausybę atgailos smulkmenų, kurias tu gali panaudoti, o aš paminėjau tik dabar man atėjusias į galvą, kad vis labiau priartėtum prie Dievo ir prie savo artimo. Aš nurodžiau tau šiuos pavyzdžius, pabrėžiu, ne dėl to, jog niekinu didžiąsias atgailas; priešingai, jos yra šventos ir geros, netgi būtinos, kai Viešpats mus pašaukia į šį kelią, dvasios vadovui pritariant. Bet įspėju tave, kad didžiąsias atgailas kartais lydi dideli nuopuoliai, kurių priežastis – puikybė. O jei mes nuolat stengiamės patikti Dievui savo mažomis kovomis, pavyzdžiui, šypsomės, kai visai nenorime; patikėk, kad šypsena kartais atsieina daugiau nei valanda „ašutinės“, – šitaip neduodame dingsties puikybei arba išvengiame kvailo naivumo laikyti save didžiais herojais. Pasijusime lyg vaikai, tegalintys padovanoti menkniekių savo tėvui, kuris labai džiaugsmingai juos priima.

Taigi ar krikščionis visada turi būti apsimarinęs? Taip, bet iš meilės. Kadangi savo pašaukimo lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne²³.

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.